Tai man pakuždėjo kodėl taip dažnai pilietinės iniciatyvos taip klimpsta, o neretai ir subliūkšta.

Kažkokie neaišku iš kur atsiradę rėksniai, pasirodo, tiki, kad valstybės institucijos susitvarkys ir pradės dorai dirbti tik dėl to, kad jie to reikalauja.

Anoje pusėje pakabinta didelių žmonių postai ir karjeros, suteptas biznis, turima rimtų planų ateičiai. Tai, kad išlenda kokie tai nusmurgę piketuotojai ir pradeda aiškinti, kad tų didžiūnų veikla yra prieš teisingumą ir prieš įstatymą... reakciją anoje pusėje nesunku numatyti.

Taigi kiekviena pilietinės visuomenės pergalė iš tiesų yra stebuklas. Jos natūralių dėsnių plotmėje neturėtų būti, nes jėgos bauginančiai nelygios. Iš tiesų valdžiažmogiai iš pradžių neatsistebi kaip pilietininkai nepabūgsta ir neužsičiaupia.

Taigi pilietiniai aktyvistai, disidentai, sąžinės kankiniai gali pasikliauti tik D-vu. Kitaip jie kvailiai, kurie raunasi į beviltišką kovą.

Jei kas mane sekate bent penkis metus, galėsite paliudyti, kad tamsiausiu laikotarpiu sakiau, jog teisėsaugos klanas bus parklupdytas ir tiesa iškils į paviršių. Tuomet visi gudruoliai aiškino: nieko nebus, prieš klaną nepapūsi. 2015 metais ši istorija atrodė išsikvėpusi ir užgęsusi, tekdavo ją kelti iš pelenų.

Šiandien, kai klanas parklubdytas, tokie gudročiai jau veržiasi į pilietinę veiklą - su sąlyga, kad prieš tai nereikėtų padėkoti ponui D-vui ir pasimelsti už sėkmingą kampanijos pabaigą.

Toks požiūris kelia abejonių ar D-vas turėtų padėti pilietininkams, kurie nusiteikę įveikti pasaulietinę galybę vien savo jėgomis.