Pasak p. Pavilionio, jei Amerikos prezidentas tučtuojau nepersigalvos ir nepriims Ukrainos į NATO čia ir dabar, jis padarysiantis viską, kad prezidentas J. Bidenas nebūtų perrinktas antrai kadencijai...

Kiek anksčiau su Kinija „iš galios“ pozicijų siūlę kalbėtis valdantieji, panašu, nusprendė iškasti karo kirvį ir mūsų artimiausiems sąjungininkams.

Klausytis tokio pobūdžio kliedesių gal būtų ir juokinga, jei nepasidarytų graudu pagalvojus, kokio pobūdžio politikai šiandieninės geopolitinės įtampos metu atsako už mūsų nacionalinį saugumą, žongliruodami mūsų partnerių pasitikėjimu ir mūsų visų saugumu.

Savo ruožtu norėčiau pastebėti, kad NATO viršūnių susitikime Lietuva parodė pavyzdį ir šį renginį galime pavadinti neabejotina sėkme tiek Lietuvai, tiek Ukrainai, tiek visam NATO.

Ką laimėjo Lietuva?

Visų pirma reiktų paminėti, ką iš šio susitikimo laimėjo mūsų valstybė. O pasiekimai išties solidūs. Vien ką reiškia pasirašyta deklaracija dėl oro erdvės išplėtimo NATO veiklai, leidžianti Baltijos šalyse atsirasti rotacinei oro gynybai.

Paprastai tariant, tos šalys, kurios turi galimybę nuo raketų ir aviacinių smūgių apsaugoti dangų, netolimoje ateityje veiks kaip mūsų skydas. Milijardus eurų kainuojančios „Patriot“ sistemos nuo šiol gins mus, užkamšydamos mūsų oro gynybos spragas.

Taip pat priimti naujos kartos gynybiniai planai. Jeigu anksčiau galvodavome apie tai, kaip NATO pajėgoms tektų atsikovoti užimtą teritoriją Baltijos šalyse, tai šiandien mūsų partneriai bus pasirengę reaguoti nuo pirmos akimirkos, kai šalia mūsų sienų bus telkiamos priešiškos pajėgos.

Bučios skerdynės Ukrainoje ir suvokimas, kokio masto karo nusikaltimus vykdo Rusijos armija, leido pakeisti NATO karinio reagavimo strategiją. Nuo šiol tik išvydę grėsmę mums, mūsų sąjungininkai nedvejodami siųstų pajėgas į Lietuvą, užtikrindami tinkamą priešininko atgrasymą ir siųsdami aiškų signalą, jog kova dėl NATO teritorijos prasidės nuo pirmo centimetro.

Pagaliau įtvirtintas reikalavimas visoms šalims narėms skirti nemažiau 2 proc. krašto gynybai, aiškus Vokietijos brigados dislokavimo planas Lietuvoje mums visiems byloja apie tai, kad mūsų šalis taps kaip niekada saugi.

Galime pridėti dar ir tai, kad pradėtas Švedijos priėmimas į NATO, iš esmės keičiantis mūsų šalies saugumo situaciją. Švedijai stojant į aljansą, Rusijos galia Baltijos jūroje pagaliau bus atsverta, o pati Baltijos jūra taps NATO aljanso gynybos baseinu.

Mums nebereikės pergyventi, jog pavojaus atveju būtume sąjungininkų pasiekiami tik siauru Suvalkų koridoriumi, nes nuo šiol pagalba galės ateiti ir iš kitapus Baltijos.

Tiems, kam atrodo, jog šie sprendimai dėl mūsų saugumo – nepakankami, siūlau atlikti paprastą mintinį eksperimentą. Grįžkite į 2022 m. Vasario 24 d. ir prisiminkime, kokie nesaugūs jautėmės tada, kai galvojome, kad Rusija gali neapsiriboti vien Ukraina.

Šiandien esame sustiprinę ne tik didvyriškai kovojančią Ukrainą, bet tinkamai įvertinę savo nacionalinio saugumo spragas, sustiprėję patys, nusiteikę gintis ir turintys tvirtą NATO užnugarį.

Ar Ukraina iš Vilniaus važiuoja tuščiomis?

Tiems, kas liko nusivylę sprendimu nepriimti Ukrainos į NATO čia ir dabar, reikėtų pradėti blaiviau žvelgti į situaciją ir konstatuoti, jog susitikime šiuo klausimu pasiektas maksimumas.

Nepaisant dirbtinai sukelto konservatorių eskalavimo dėl skubaus Ukrainos priėmimo, blaivus protas diktuoja, kad dabarties karo sąlygomis tai yra neįmanoma, o priėmimas čia ir dabar reikštų viso gynybos aljanso, taigi, ir mūsų pačių įtraukimą į Trečiąjį pasaulinį karą su Rusija.

Apart papildomų įsipareigojimų remti Ukrainos kovą (Prancūzijos vadovas Vilniuje pažadėjo Ukrainai tiekti ir ilgojo nuotolio raketas „Scalp“) de facto kvietimas Ukrainai buvo įteiktas, tik ne visi tai pastebėjo.

Ukraina, skirtingai negu mes, Makedonija ar Juodkalnija be jokio stojimo plano automatu taps NATO narė vos tik leidus tam tikroms aplinkybėms mūšio lauke.

Antras dalykas, sukurta NATO taryba kartu su Ukraina, kurioje ukrainiečiai bus ne eiliniai stebėtojai, bet pilnaverčiai dalyviai, galintys inicijuoti tarybos posėdžius, o taryba bus ne kas kitas, kaip Ukrainos integracijos instrumentas į Šiaurės Atlanto gynybos organizaciją.

Visus šiuos procesus reikia vertinti kaip aiškų Ukrainos pakvietimą į NATO. Keista, jog apie tai nesupranta valdančiųjų atstovai.

Belieka kantriai laukti, kol galėsime pasveikinti 32 – ąją NATO narę Švediją ir, tikėkimės, 33 -ąją šalį – Ukrainą. Blaiviai mąstydami ir išsivadavę iš konservatoriškų kaprizų ar net grasinimų JAV prezidentams turime nuosekliai toliau judėti galutinio tikslo link – mūsų valstybės ir viso regiono maksimalaus saugumo užtikrinimo.