Kodėl toks žmogus kaip Drostenas prieš milijonus savo klausytojų pareiškė norintis pakartotinai užsikrėsti virusu? Atsakymas yra paprastas – vakcinos neišpildė savo lūkesčių. Rugsėjo pradžioje, kai Drostenas pateikė šią įžvalgą, pasaulis stebėjo padėtį Izraelyje – vienoje labiausiai paskiepytų pasaulio šalių, kur staigiai išaugęs sergamumas (ir tarp paskiepytų žmonių) bei atlikti tyrimai, pademonstravę vakcinų suteikto imuniteto silpnėjimą laikui bėgant, įrodė visam pasauliui, kad vakcinos neužkerta kelio viruso plitimui. Kartu su tuo, bet kokia iliuzija išnaikinti virusą tapo neįmanoma. Keista Drosteno įžvalga yra tik mėginimas įpinti nepatogų faktą į bendrą viruso naratyvą, kurį jis ir likęs propagandos aparatas kūrė paskutinius 18 mėnesių.

Drostenas yra tik vienas iš pavyzdžių, kaip „pandemijos valdytojai“ rodo abejonę vakcinos galiomis. Australijos kovos su pandemija veidas dr. Kerry Chant pareiškė, kad Covid-19 su mumis pasiliks „visam laikui“ ir žmonės turėtų „priprasti prie reguliarios revakcinacijos.“ Izraelis kas 6 mėnesius atliekamą revakcinaciją padarė „žaliojo paso“ gavimo kriterijumi. Pas mus Lietuvoje, profesoriai Saulius Čaplinskas ir Vytautas Kasiulevičius pripažino, kad viruso išnaikinimo scenarijus yra pernelyg optimistinis ir virusas su mumis pasiliks visam laikui, o sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys užsiminė, kad ateityje Lietuva gali pasekti Izraelio pavyzdžiu ir padaryti trečiąjį skiepą galimybių paso gavimo kriterijumi.

Visgi, Drosteno įžvalga yra pati įdomiausia, kadangi ja ne tik abejojama vakcinų galiomis. Ji rodo naujai augančią viltį, kad niekas kitas kaip tik natūralus imunitetas leis užbaigti pandemiją. Augant mirčių kreivei, mūsų šalis gali tikėtis vis didesnio neskiepytųjų gyvenimo apsunkinimo, o gal netgi prievartinės vakcinacijos. Ne todėl, kad leis galutinai užbaigti pandemiją, bet todėl, kad alternatyva neskiepytųjų demonizavimui yra pripažinti pralaimėjimą. Jie nesiliaus skiepyti vis didesnio kiekio žmonių (tarp jų ir vaikų, kuriems skiepas statistiškai pavojingesnis už ligą), kol virusas užkrės vis didesnį skaičių žmonių. Tokiu būdu tikimasi slapčia sukurti kai ką panašaus į bandos imunitetą, tuo pat metu laikant vakciną tąją priežastimi, kodėl sergamumo kreivė ims leistis žemyn. Šitai leido suprasti premjerė Ingrida Šimonytė, prieš keletą savaičių pareiškusi, kad tokiais sergamumo augimo tempais kaip dabar, visi nepaskiepyti žmonės iki pavasario, tikėtina, persirgs ir įgis imunitetą. Tas pats žaidimas buvo žaidžiamas ir pateisinant karantinus. Visgi Pasaulio sveikatos organizacijos atstovai jau aiškiai sako, kad kolektyvinio imuniteto ir viruso išnykimo tikėtis neverta, kiek beskiepytume.

Masinės vakcinacijos, galimybių paso ir karantinų šalinininkai nebedemonstruoja jokio nuoseklaus ir argumentuoto savo veiksmų paaiškinimo. Galite pastebėti, kokius tingius ir nepaprastai nelogiškus dalykus jie skelbia spaudoje. Jie aiškina, kad 1) tai yra neskiepytųjų pandemija (nors serga ir skiepytieji, absoliučiais skaičiais ne mažiau) ir ignoruodami visus kitus ligos rizikos faktorius skelbia, kad 2) tik neskiepytieji užpildo ligonines (jei jau ieškoti hospitalizuojamųjų demografinio profilio, labiau nei neskiepytieji jas užpildo senjorai), todėl 3) mes turime paskiepyti visus, kad sumažintume ligos plitimą (tas būtų tiesa, jeigu nebūtų įvedamas kontaktus leidžiantis ir plitimą skatinantis galimybių pasas). Tuo tarpu 4) sergantys skiepytieji nėra svarbūs, nes vakcinos apsaugo juos nuo sunkių ligos simptomų, tačiau 5) taip pat turime skiepyti vaikus ir jaunimą, kuriems liga nėra pavojinga, kad būtų sulėtintas ligos plitimas. Kai ligoninių lovų negalintis užgulti jaunimas ir vaikai perneša ligą, tai blogai ir todėl juos reikia skiepyti. Kai paskiepyti suaugusieji negali užgulti ligoninių lovų, bet taip pat perneša ligą, tai gerai, jų nereikia nei varžyti, nei testuoti. 

Politikai ir pandemijos valdytojai neturi kitos išeities kaip toliau komunikuoti to paties pobūdžio tarpusavyje prieštaraujančias žinutes. Kai 2020-ųjų kovo mėnesį buvo paskelbta pandemija, šie žmonės  skatino visuomenėje masinę isteriją ir tai buvo lengva, nes apie virusą niekas nieko tikro nežinojome. Tuo buvo siekiama skatinti visuomenės paklusnumą ir palankumą pandemijos valdymo priemonėms, kadangi pernelyg atsipalaidavę žmonės tiesiog nežiūrėtų į grėsmę rimtai. Pačioje pradžioje tokią logiką buvo galima bent dalinai suprasti, tačiau manipuliatyvios pandemijos valdytojų žinutės, kartu su socialinėmis ir psichologinėmis užsitęsusių karantinų pasekmėmis, sukūrė nepasotinamą dalies visuomenės apetitą karantinams, kontrolei ir kitoms destruktyvioms priemonėms, tarp kurių yra ir noras dvigubai, trigubai ar keturgubai vakcinuoti kiekvieną žmogų šioje žemėje.

Didžiausia problema, su kuria susiduria pandemijos valdytojai, tai ne nesėkmingas bandymas įtikinti skiepytis. Jau kelis mėnesius girdime žinutes, kad įtikinėjimo laikas baigėsi. Anot jų, visi „gražiuoju“ įtikinti žmonės jau seniai susiskiepijo, o likusi visuomenės dalis supranta tik galios kalbą, todėl juos „įtikinti“ tenka tokiomis paskatomis kaip galimybių pasas ar privalomas mokamas testavimas. Tai taip pat nėra pandemijos valdymo priemonių neteisėtumą, žalingumą ir neproporcingumą kritikuojantys žmonės. Neskaitant retų išimčių, juos galima tiesiog ignoruoti.

Didžiausia jų problema yra ta, kad kol propagandos sukeltas nerimas tapo save varančiu reiškiniu, isterijos skatinimo reikalavusi pandemijos valdymo politika neišpildė savo lūkesčių. Pandemijos valdytojai sėjo žmonių galvose svajonę apie viruso išnaikinimą skiepais, kaukėmis ir karantinais – būtent to, ko jie negali išpildyti. Tačiau dabar jie nebegali atleisti vadžių ir užbaigti daugiau žalos nei naudos atnešusią politiką, kitaip viruso išnaikinimo svajone tebegyvenantys žmonės kaltins juos dėl kiekvienos koronaviruso aukos. Apklausos rodo, kad tokių suklaidintų ir tikinčių, jog pasiskiepiję yra saugūs sau ir aplinkiniams yra bent trečdalis visuomenės. Valdantiesiems tad neliko kitos išeities kaip tik daugiau to paties – daugiau karantinų, segregacijos, kaukių ir vakcinų.

Pandemijos valdytojai pasitikėjimo ir palaikymo sėmėsi iš žmonių, kurie savo baimę laiko moraline vertybe, savo įsitikinimą, kad ligos grėsmė pranoksta pandemijos valdymo priemonių grėsmę, vadina sąmoningumu, o savo nuolankumą valdžios autoritetui laiko nuopelnu. Šie žmonės stumia pandemijos valdytojus link vis absurdiškesnės propagandos ir vis griežtesnio masinės kontrolės mechanizmo. Pandemijos valdytojai dabar elgiasi kaip į kampą užspaustas žvėris. Jie imsis bet kokių įmanomų priemonių, kad išsaugotų šių žmonių palankumą ir pabėgtų iš nepatogios padėties, į kurią pateko tik dėl savo pačių kaltės.