Kas iš tiesų Europoje myli Putiną?

Dėl kaltinimų palankumu Putinui lieka tik gūžčioti pečiais. Nepaisant to, jog Vengrija planuoja po 2022 m. diversifikuoti dujų srautus ir mažinti nuo sovietmečio egzistuojančią visišką priklausomybę nuo Rusijos dujų, pasitelkdama tiek dujų terminalą Lenkijoje tiek ir Rumunijos dujų išteklius, Orbanas jį kritikuojančių Lietuvos konservatorių įvardijamas kaip Putino rėmėjas. 


Tuo tarpu G. Landsbergio remiama Angela Merkel tampa didžiausia Rusijos karo rėmėja Ukrainoje. Nutiesus jau antrąjį dujotiekį Nord Stream 2 Vokietija tampa didžiausiu Kremliaus režimo finansiniu donoru, leidžiančiu Rusijai ir toliau remti separatistus Donbaso regione. Negana to, Vokietijai pačiai sulaužius tiek dujų diversifikacijos, tiek trečiojo ES energetinio paketo nutarimus, jokių sankcijų prieš ją imtąsi nebuvo. Tokia iki absurdiškumo akis badanti dviveidystė, tikriesiems Putino rėmėjams slepiantis už tariamų „Putino nacionalistų“ nugaros, sunkiai suderinama su bet kokia politine logika. Dar daugiau: kodėl Rusijos klausimą keliantys konservatoriai šiandien bičiuliaujasi su tikraisiais Kremliaus rėmėjais Europoje?


Galų gale, kaltinimų antidemokratiškumu kontekste keistai atrodo ir eilę metų Europos Komisijai neužkliuvęs faktas, kad Vengrijos televizija ir teismų sistema buvo Vengrijos socialistų rankose. Nors dabartiniai Vengrijos lyderio siekiai įsitvirtinti visuose valstybinių institucijų sluoksniuose ir sukėlė nemažai įtarimų, ankstesnės socialistų vyriausybės politika, skiriant valdantiesiems lojalų nacionalinės televizijos vadovą arba siekiant, jog teismuose įsitvirtintų rinkimus laimėjusios partijos delegatai, Europos Komisijai nekėlė nei menkiausio susirūpinimo. Vieni lygesni už kitus. 


Nors negalime pasakyti, jog V. Orbanas siekė pakeisti iki 2010 m. egzistavusią ir ydingų bruožių turinčią šalies politinę sistemą, teigti, jog Vengrijoje vyksta precedento neturintys suvaržymai – melas. Stebėdami spaudimą Viktoro Orbano adresu turime užduoti kitą klausimą. Kodėl Europos Komisiją yra linkusi pateisinti šalių narių sistemines bėdas tuomet, kai joms vadovauja federaciniam projektui palankūs ir krikščioniškų vertybių politikoje ne(be)ginančios socialistų, liberalų ar centro dešinės partijos? Akivaizdu yra viena – V. Orbanas savo nacionalinius interesus ginančia retorika tapo „nepatogiu“ politiku, su kuriuo didžiosios ES jėgos dorojasi pasitelkdamos net mūsų politines partijas.


Orbanas – ne krikščioniškas?


TS – LKD pirmininkas kritikuoja V. Orbaną, jog šis neklauso Romos popiežiaus bei esą platina jam nepriimtinas krikščionybės idėjas. Sunku suprasti, kodėl Orbanas kaltinamas tokiais dalykais, kai Fidesz lyderis, nors ir yra tikintis krikščionis, nėra katalikas, o priklauso „protestantų“ bažnyčiai. Popiežius jam yra vienas iš pasaulio lyderių, kurį jis gerbia, bet tikrai ne pagrindinis dvasinis vadovas. Tokios TS – LKD pirmininko informacijos spragos ar sąmoningi painiojimai gali privesti prie didžiulių nesusipratimų, tad prieš komentuojant apie religinius šalių lyderių įsitikinimus, būtina rimčiau pasidomėti.


Negana to, tokia Gabrieliaus Landsbergio taktika šauktis Šv. Tėvo yra kaip niekada šokiruojanti ir hipokritiška, kai dar pernai žiniasklaidai komentuodamas apie savo santykį su Dievu ir krikščionybe, jis sakė, jog Dievą laiko mitine būtybe ir „atskiria mitologiją nuo vertybių“. 


V. Orbanas išties pasisakė, prieš masinės migracijos ribojimą ir nesutiko dalintis migrantais, kuriuos pasikvietė pati Vokietija. Tačiau būtina pabrėžti, jog tiek Vengrijos premjeras, tiek jų užsienio reikalų ministras P. Szijarto nuolat pabrėždavo, jog jie palaiko selektyvią, legalią ir kontroliuojamą migracijos formą, bet ne sienų atidarymą, kuomet į šalį įsileidžiami šimtai tūkstančių visiškai nepatikrintų prašalaičių. Natūralu, jog Fidesz Europos mastu kėlė klausimus apie naujų sienų statybą ir prieštaravo Angelos Merkel reikalavimams. Kokią šalies ekonominę, socialinę ar saugumo politiką galėtų vykdyti šalis, visiškai netekusi savo sienų kontrolės? Klausimas – politinis neraštingumas ar išorės jėgos priverčia mūsų lyderius nuolat kartoti tokius lozungus apie politiką, kuris yra vienas iš nedaugelio, nuolat pabrėžiantis Vengrijos ir Europos krikščioniškas ištakas.


Sisteminė opozicija?


Visgi pati liūdniausia šios istorijos dalis yra ne liberalių pažiūrų G. Landsbergio pozicija ir spaudimas vengrų lyderiui, bet tai, kaip į G. Landsbergio poziciją reagavo partijos kolegos. Nuolatos savo pasisakymuose konservatyvias Vidurio Europos jėgas remdavę TS-LKD partijos politikai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas pasipriešinti tokiai savo pirmininko pozicijai taip ir neišdrįso. Negana to, po paskutinių balsavimų vaiko teisių apsaugos srityje šie politikai neįsiklausė net ir į Lietuvos Bažnyčios raginimą balsuoti už pataisas, kurios apribotų nepagrįstai iš šeimų paimtų vaikų skaičių. Komunistinių nusikaltimų įvertinimo įstatymo projektai taip pat sudužo tą pačią akimirką, kuomet tai nepatiko naujajam partijos vedliui. 


Visa eilė tokių savo politinės linijos išsižadėjimų diktuoja, jog tai nebegali būti tik sutapimai. Tokia proginė krikščionybė, antikomunizmas ir tylėjimas dorojant tuos, kuriuos tu dar vakar įvardinai pavyzdžiu, yra ne kas kita kaip TS-LKD pirmininko meistriškai sustyguoti „sisteminės opozicijos“ partijoje požymiai. Šiandien galime minėtų Seimo narių klausti tiesiai: ar jie išties yra pasirengę ginti tas kartas nuo karto deklaruojamas idėjas? Ar jos bus ginamos nepriklausomai nuo to, ką galvos jų pirmininkas, akivaizdžiai turintis kitokią vertybinę hierarchiją? Ar visgi mes stebime gudriausią krikščioniško ir patriotinio elektorato apgavystės schemą, kurioje sutartinai dalyvauja tiek buvęs užsienio reikalų ministras A. Ažubalis, tiek ir tautiškumą tariamai puoselėjantis Seimo narys L. Kasčiūnas? Reikia pažymėti, kad eilę metų trunkantis tokio pobūdžio dešiniųjų pažiūrų rinkėjo apgaudinėjimas privalo baigtis. 


Ta pabaiga galėtų būti artėjantys Europos Parlamento rinkimai, kuriuose iškils naujos tautiškumą ir krikščionybę išties ginančios jėgos, kaip VU profesoriaus Vytauto Radžvilo vedamas rinkimų komitetas „Susigrąžinkime Valstybę!“ Sėkmingas pasirodymas rinkimuose galėtų būti pirmas ženklas, liudijantis apie dešiniojo rinkėjo išdavystės Lietuvoje pabaigą ir realią balsavimo alternatyvą krikščioniškajam bei patriotiškam elektoratui. Taip pat ir žinutė Europai: krikščionybę ir tautų Europą ginantys lyderiai susilauks ne priekaišto, o pagalbos.