Prasidedantis rinkimų ciklas yra negrįžtamumo taškas. Prezidento rinkimai gali būti pirmasis žingsnis į esmines permainas. Žingsnis į valstybės atsinaujinimo pradžią arba valstybės pabaigos pradžia, nes bus sprendžiama, kas stos už šalies vairo lemiamu momentu. Valstybę prie ribos atvedusi sistema skyla, o tarpusavio rietenose įstrigusi valdančioji pseudoelito klasė vieningo, laiminčio kandidato neturi. Sistema turi net tris kandidatus, kurie mėginami įpiršti žmonėms kaip vieninteliai galimi laimėtojai: Nausėdą, Šimonytę ir Skvernelį.

Opoziciniai, nesisteminiai kandidatai išreiškia ir atstovauja realių, tikrų ir nesuvaidintų permainų ištroškusių žmonių siekius, tačiau išsklaidyta ir nevieninga politinė valia, tarpusavio konkurencija gali būti lemiama kliūtimi visuomenės lūkesčiams patenkinti. Likimas duoda dar vieną atgimimo šansą ir neturime teisės juo nepasinaudoti.

Į mane kreipiasi vis daugiau žmonių, suprantančių šio momento svarbą valstybės ir tautos išlikimui. Piliečių, neabejingų socialinio teisingumo stokai ir atskirčiai, valstybės nunykimui ir tautos išsivaikščiojimui. Ir visi kaip vienas sako - vienykitės! Užteks tarpusavyje kautis, vienykitės, nes kiekvienas atskirai pralaimėsite ir jūs patys, ir visa Lietuva.

Ir iš tikrųjų - ko gi mes čia ateinam? Ar čia gali būti pralaimėtojų, jei kalbame apie mūsų visų ateitį nulemsiančius sprendimus? Ar kas suprastų tokiu momentu asmenines ambicijas ir norą matyti tik save patį vieną nugalėtoju? Tuo labiau, kad veikiant atskirai globalizmo aplinkoje, kur viskas pajungta vienintelei tiesai ir lėtam valstybės numarinimui, nugalėti vienam yra tiesiog neįmanoma.

Atsiliepdamas į Kauno forumo pareiškimą ir gaunamus visuomenės raginimus kreipiuosi į Arvydą Juozaitį, Naglį Puteikį ir Valentiną Mazuronį su pasiūlymu suvienyti jėgas ir pastangas kovoje už valstybės ateitį. Siūlau pradėti konsultacijas dėl programinių nuostatų suderinimo ir, atsižvelgiant į visuomenės palaikymo rezultatus per rinkiminę kampaniją ir jos sėkmę – dėl vieno, bendro opozicijos kandidato iškėlimo rinkimuose į Lietuvos Respublikos prezidentus.

Susitarus dėl pagrindinių tikslų galima suvienyti žmones ir sutekti rinkėjus. Susitarus dėl vienamintiškumo, ideologinio grynumo, antraeilių dalykų atsisakymo vardan esminės vertybės - valstybės ir jos žmonių ateities - galime išspręsti amžiną, prakeiktąjį opozicijos susiskaldymo per lemiamus rinkimus klausimą.

Aš dar turiu tokią svajonę, kad viskas įmanoma. Ir viltį, kad galime vieną kartą tikrai nugalėti tą tamsą, kurią juntam ateinant. Dievo ir likimo suteiktą šansą privalome išnaudoti.

Dėl to siūlau susivienyti visiems, į šalies ateitį atsakingai žiūrintiems kandidatams į prezidento postą. Manau, kad su A. Juozaičiu, N. Puteikiu, V. Mazuroniu turėtume suvienyti savo jėgas ir kartu formuoti rinkimų strategiją, mobilizuoti rinkėjų paramą, kuri galiausiai tektų vienam iš kandidatų.

Mane labai neramina tendencija, jog atviri populistai ir savo elgesiu Lietuvai didžiulę žalą padarę asmenys pagal sociologinių apklausų duomenis, gali sulaukti itin didelės paramos Respublikos Prezidento rinkimuose.

Itin neramina faktas, jog skubotais ir neatsakingais sprendimais, padariusiais didžiulę žalą visiems Lietuvos piliečiams, ypač skurdžiausiai jų daliai, išgarsėjusi buvusi A. Kubiliaus vyriausybės finansų ministrė I. Šimonytė ne tik kad atsisako kritiškai įvertinti savo tuometinį elgesį, bet ir sprendžiant iš sociologų pateikiamų rezultatų, gali sulaukti nemažos rinkėjų dalies paramos. Nenoriu aiškintis tokios dalies mūsų šalies piliečių trumpos atminties priežasčių. Visgi nenoriu ir taikstytis su faktu, kad aukščiausias postas valstybėje gali atitekti asmeniui, kuris ne tik, kad nesigaili klaidingų sprendimų, bet ir savo elgesį pateikia kaip kažką, kuo galima didžiuotis. Ir tai gali įvykti artėjančios pasaulinės finansų krizės kontekste.

Prisipažinsiu, labai nustebino paskelbti pono Nausėdos programos teiginiai. Jo komanda akivaizdžiai nesuvokia Lietuvos Respublikos prezidento įgaliojimų apimties, kalba apie keistus dalykus. Ir visa tai turint omenyje, jog šis asmuo ilgus metus užėmė aukštas pareigas užsienio banke, kuris, kaip vis dar neblogai pamename, tik prasidėjus finansų krizei, iš Lietuvos į savo kilmės šalį pervedė milžiniškas lėšas. Banke, kuris prasidėjus krizei pakėlė paskolų palūkanas, tiek verslui, tiek privatiems asmenims. Kiek dėl tokio palūkanų šuolio bankrutavo verslų ir kiek mūsų tautiečių buvo priversti bėgti į užsienį ieškoti net ne geresnio gyvenimo, o išgyvenimo? Ar tokia banko politika buvo įmanoma be banko vyriausiojo ekonomisto žinios? Ir ką tada sakė ponas Nausėda?

Kitaip tariant į prezidento postą kandidatuoja žmogus, krizės metu įrodęs, jog neturi vertybinio stuburo. Įrodęs, jog savininkų pelnas jam svarbesnis už tautiečių gerovę. Ir kandidatuoja jis artėjančios finansų krizės fone.

Ponas Skvernelis pateikia save kaip antisisteminį kandidatą, bet visada buvo griežtas dabartinės sistemos šalininkas. Ministrų kabinetas ir artimi patarėjai yra artimi Kubiliaus ir jaunojo Landsbergio pažiūrų šalininkai. Per Vilniaus mero rinkimus premjeras ir komanda atvirai palaiko poną Šimašių, kas dar kartą patvirtina jo pažiūrų neoliberalumą, rimto požiūrio į kandidatų vertybes nebuvimą. Ar gali valstybės lyderiu tapti ir sutelkti žmones asmuo, kuris sako ir daro prieštaringus dalykus? Sako, kad yra už šeimą ir vaikus, bet remia LGBT palaikantį kandidatą į merus sostinėje. Sako, kad yra už jaunimo išlaikymą Lietuvoje, bet nevykdo Seimo sprendimo dėl nemokamo mokslo pirmakursiams. Sako, kad yra už kultūrą kaip prioritetą, bet neturi politinės valios net parengti ratifikavimui FARO konvencijos, kuri saugo mūsų paveldą nuo niokojimo ir stambaus verslo neteisėtų interesų kaip Marijonų vienuolyno ansamblio Vilniuje atveju.   

Šiame kontekste man didžiausią nerimą man kelia nemažos dalies Lietuvos piliečių apatija, nusivylimas politika, jos tuščiomis rietenomis, nenoras domėtis kas vyksta aplink bei užmaršumas, kai nepaisant akivaizdžių klaidų, neveikimo padarinių ar atviro populizmo ir viešai demonstruojamos nekompetencijos, trys lyderiaujantys sistemos kandidatai gali tapti galimais laimėtojais bei tikėtis ganėtinai aukšto visuomenės paramos lygmens.

Kaip šios dilemos sprendimą siūlau vienintelį sprendimą – susivienyti visiems, atsakingai į šalies ateitį žiūrintiems kandidatams ir suformuoti vieną programą galiausiai prieš rinkimus paremti vieną kandidatą. Bendra kandidatūra – bendro sutarimo reikalas. Tam būtini atsakingi sprendimai, veiksmų derinimas ir priklausomai nuo rinkiminės kampanijos eigos bei sėkmės aiškus supratimas apie istorinę situaciją.