°C
      2019 07 15 Pirmadienis

      J. Lago: Sunku išsilaikyti kartu

      Nuotrauka: J. Lago Facebook įrašas

      Autorius: J. Lago Facebook įrašas
      2019-06-21 21:00:00

      Aš žinau, kad būna sunku. 

      Kartais galvoju, jog gyvenam žiauriai neracionaliais laikais. Kai viskas, kas naudinga ir gera žmogui realiai yra nustumta į užribį, kai viskas, kas verta ir teisinga yra pajuokiama. Ir svarbiausia - kad viskas, ką patikrino vienintelis “nepriklausomas ekspertas” - laikas - vėl bandoma pasverti visokiom papimpintom visokio plauko glušų svarstyklėm.

      Negaliu nematyti, kaip sunku šeimoms. Visai ne apie finansus - morališkai. Tėvams yra taikomi patys aukščiausi “neklydimo” standartai, tarsi visi klysti galėtų, o va tėvai - ne. Pasirenki turėti šeimą ir prarandi teisę klysti - tačiau tavo tobulumą vertina... klystančios vidutiniškos tetos.

      Sunki ir motyvacija, nes bemiegės naktys ir didžiulės investicijos į vaikus nėra ekonomiškai sąžiningos šiandienos rotuojančioje pensijų sistemoje - užauginti vaikai mokės pensijas bevaikių kartai, kaip mes mokame savo tėvams, mūsų tėvai - seneliams. Sakysit- ne piniguose laimė? Šis argumentas irgi neracionalus, kaip vis dažnėjančios “mixed family” - kur hjūmanzai pasirenka auginti gyvūnus kaip... vaikus. 
      (Aš irgi myliu savo šunį, bet kai viena gyvių mylėtoja man bandė įskiepyti, jog “jis - mano vaikas ir turi tas pačias teises”, pasiunčiau ją naktį pieno lakti iš kur ji niekada nebegrįžo.)


      Sunku tiesiog išsilaikyti kartu. Šeimoms. Nes aukotis yra nemadoj, stengtis = būti negudriu, o  rūpintis kitu dažnai neapsimoka. Jau nekalbu apie 4 kartos feminizmą, apimantį žiniasklaidą ir kovojantį nebe už moteris, bet prieš vyrus, nebe už sugyvenimą. Netikroms problemoms reikia netikrų sprendimų, todėl valstybės reguliavimo kasdien daugiau miegamuosiuose ir piniginėse, žinoma!

      Stebėjau vieną dūžtančią į šipulius šeimą. Nauji šansai, naujos pradžios, new wave... Pažinojau juos gal 15 metų. Pavargo. Išsiskyrė. Abu susikūrė naujus gyvenimus, skubėjo, šventė iki vakar. 

      Vakar Tomas mirė. Marija, jo buvusi žmona, man pasakė: “mes abu žinojom, kad senatvėje susieisim, ruošėmės, susiskambindavom. Antrąkart į tą patį vandenį neįlipsi, bet Tomas buvo ne vanduo - jis buvo upės vaga! Mes tiesiog buvom nekantrūs. Užaugus vaikams pasimetėm ir išsigandom mirties, ieškojom jaunystės. Visi skiriasi.”

      Parašiau, nes liūdna. Minčių srautas neša pats, bet pati savęs čia nefotografavau - atidžios akys už kadro! 

      Ištverti potvynius ir atoslūgius - taip kvėpuoja okeanas ir tokia šeimos misija. Tada gyvenimas racionaliai paprastas, kaip prieš šimtus metų - patikrintas laiko. 


      Niekada nebijojau aukotis.

      Nesijaučiu durna, jei atiduodu visas jėgas šeimai ir nematau problemos, kai “gyvenimas bėga pro šalį”. Nesijaučiu durna ir būdama moterimi, leisdama vyrui būti vyru.    Nesimaivau ir nevaidinu ‘modernios’, nes man už tai nieks nemoka ir iš laiko perspektyvos mados atrodo prastai - kaip 80-ųjų šukuosenos. 

      Didžiausia valiuta gyvenime yra laikas. Jis vienintelis įperka... meilę.

      Skaityti komentarus