Tik staiga visą šią meditacinę idilę sudrumsčia vienos kampe sėdinčios ir ką tik nulakuotus nagus džiovinančios ponios beviltiškas atodūsis:

„Tai kur gi dingo anūkas...“ – retorinį klausimą visoms kirpykloje esančioms gyvoms būtybėms užduoda prie mobiliako ekrano prilipusi ponia. Akimirksniu išeinu iš savo transo ir sustingstu nuo minties: „Vaje, tai negi Lietuvoje prasidėjo vaikų grobimai??“. Minutėlei nutyla ir plaukų džiovintuvas ir dildė. Kirpėjos pirštai, dėliojantys mano garbanas, taip pat sulėtina darbo tempą...

Bet tfu tfu tfu...

Viskas greitai stoja į vietas. Mat paaiškėja, kad jokie vaikų grobikai Lietuvos nesiaubia. O tas dingęs anūkas yra ne kas kita, o tiesiog Anūkas – tai toks tikrinis daiktavardis, kuris de jure vadovauja vienai Lietuvos politinei partijai, bet de facto sėdi kažkur užpečky. Mat rinkiminiu laikotarpiu jo niekur nesimato – nei rinkiminiuose debatuose, nei apskritai viešumoje. Vietoj jo visur „frontą laiko“ viena aktyvi ir partijai nepriklausanti moteris. Sumurmėjusi kelias bendras frazes apie moterų lyderystę, toliau į kirpykloje įsiplieskusią diskusiją apie slepiamus anūkus nebesikišu. Ir panyru į savo mėgstamą transą kirpėjos kėdėje. Pamirštu ir Seimo rikimus ir partijas su visais jose „įstrigusiais“ anūkais.

Deja, neilgam. Mat tik išėjusi iš kirpyklos, vėl susiduriu su Anūku... Iš didžiulio plakato į mane žvelgiantis Anūkas sako, kad suteiks Lietuvai naujos jėgos. Nu cool, galvoju. Pasėdės žmogus mažumėlę užpečky, sukaups jėgų, o paskui jau, kaip sakant, su visa nauja jėga - Lietuvos valdyt. O jėgų kaupimo laikotarpiu, viena aktyvi moteris, kaip koks sniego valytuvas, pravalys kelius į Seimą. Ir Anūkui ir jo vadovaujamai partijai. Tai va tokia gavosi „netyčinė“ esė apie lyderystę. Tik nežinau: vyrų ar moterų.