Tie, kam teko „laimė“ gyventi sovietmečio laikais, turbūt prisimena karštas vasaros dienas ir populiariausius tų dienų „gaiviuosius gėrimus“. O tie gėrimai dažniausiai liedavosi iš dviejų „socialinių geizerių“:
1. Gatvėse įrengti gazuoto vandens automatai, arba taip vadinamos „gazirovkės“. Norint iš jų išspausti bespalvio vandens stiklinę, reikėdavo įmesti 1 kapeiką. O už geltonesnį ir saldesnį vandenėlį tekdavo pakloti ir visas 3 kapeikas. Tiesa, tie, kurie turėjo stiprų kumštį ir taiklų kojos spyrį, dažniausiai vandenėlio gaudavo nemokamai.
2. Į gatves išridentos giros arba, kitaip tariant, „kvaso“ bačkos. Šios bačkos nuo „gazirovkių“ automatų skyrėsi tuo, kad su jomis reikėjo bendrauti gyvai. Tiksliau ne visai su jomis, o su šalia jų sėdinčiomis skardžiabalsėmis moteriškėmis. Ir reikdavo bendrauti labai maloniai ir nuolankiai, nes priešingu atveju skardžiabalsė moteriškė galėdavo užpykti ir prieš pat tavo nosį pakabinti lentelę „pertrauka – pereryv“.
Bet kodėl aš čia dabar prisiminiau čia tas giros bačkas ir gazirovkių automatus? Ogi todėl, kad iškilo vienas ir labai svarbus klausimas: kodėl mes tada, bent jau vasaros metu, nesirgdavome jokiais virusais, jeigu tą girą ir „gazirovkę“ gerdavome visi iš tos pačios beveik neplautos stiklinės (to pamarmaliavimo po silpna vandens srovele visiškai nevadinu plovimu)?
Skaityti komentarus