Kituose interviu T. Gabbart tikino, kad karo su Rusija būtų galima lengvai išvengti, jei Ukraina atsisakytų pretenzijų stojimui į NATO. Deja, karas prasidėjo..... Iškart noriu prisipažinti, kad „kariniuose reikaluose“ esu visiška „blondinė“ ir nieko nesuprantu. Bet tuo pačiu esu ir moteris, mama ir žmogus, jaučiantis svetimą skausmą. 

TV ekranuose matau krauju laistomą Ukrainos žemę. Matau siaubo apimtas karo pabėgėlių akis, kurioms teko netikėta lemtis pamatyti pragarą žemėje. Ir kartais jau net atrodo, kad iš pietų pusės į Lietuvą atslenkantys debesys yra pripildyti ne lietaus lašais, o Ukrainos motinų ašaromis. 

Stebiu ir nuotaikas Lietuvoje. Žmonės gyvena, jausdami į nugaras alsuojantį karo pavojų. Vieni ekspertai ar „ekspertai“ jau teigia, kad WW3 prasidėjo, kiti ramina, kad dar neprasidėjo. Karingoji Dalia, užsimiršusi kad ne ji yra NATO vadovė, ragina NATO šalis, o pirmiausia Lietuvą, veltis į karą su branduoline valstybe. Pritariančių šiai idėjai – apstu. 

Jautresni žmonės plūsta į psichologų kabinetus, vaistinėse „pundais“ perka jodo tabletes ir raminamuosius vaistus, o nuėję į savo darbo vietas drebančiomis rankomis spaudžia kavos puodelį, galvoje tesukdami vieną mintį: o kas jeigu......? Racionalesnieji jau projektuoja bunkerius... Ir vieni ir kiti jaučia, kad pasaulis, kaip dar niekada anksčiau, priartėjo prie WW3 ribos. 

O aš, nors ir būdama „blondinė“, vis bandau suprasti vardan ko šis chaosas? Perskaičiau spaudoje paviešintus Rusijos reikalavimus karo nutraukimui. Pagrindiniai yra trys:

1. Ukrainos atsisakymas būti NATO nare;
2. DLR ir LLR nepriklausomybės pripažinimas;
3. Krymo pripažinimas Rusijai.

Kiek svarbus Ukrainai 1 punktas nesuprantu – mat Ukraina ir prie geriausių norų neturi jokių galimybių būti priimta į NATO. Dėl punkto 2 – dar labiau nesuprantu. Nežinau, ar tai būtų didžiulė tragedija ar ne. Šiaip JAV sudaro 50 atskirų valstijų ir nieko – šalis gyvuoja ilgai ir laimingai. Lieka klausimas dėl Krymo...

Dar kartą kartoju, kad šioje vietoje nieko nesuprantu. Todėl tik norėčiau atsakymo į vieną klausimą: jeigu jau dėl kilusio WW3 teks anksčiau laiko iškeliauti pas Abraomą, tai norėčiau žinoti vardan kokio tikslo taip pasiaukojau? Dėl Krymo grąžinimo Ukrainai ar dėl ko? Ir dar: ar tikrai tas atgautas Krymas taip džiugins Ukrainos žmones, kai dar N metų iš žemės gelmių garuos jiems brangių ir artimų žmonių kraujas. 

Todėl nesuprantu, kodėl neįmanoma susitarti taip, kad tos skerdynės greičiau baigtųsi. O gal ir suprantu.... Nes matau, kad tiek Vakarų lyderiai, tiek Ukrainos prezidentas yra kupini ryžto, kovinės nuotaikos, noro nubausti kaltuosius, atstatyti teisybę. Bet nematau meilės žmonėms. Deja...

Tai yra autoriaus nuomonė, už kurios turinį minfo.lt neatsako.