Per pastarąjį totalitarizmo laikotarpį istorinę sąmonę išsaugojo šviesuoliai, inteligentija. Neužtenka vien kritikuoti ir neigti, bet reikia kurti, teigti gyvenimą bet kokiomis sąlygomis. Proto, garbės, atsakomybės srovės persidavė iš kartos į kartą, išliko inteligentijos dvasia, neprarasta istorinė atmintis.

Šviesuomenės esmės negali išsemti nė vienas apibrėžimas. Šviesuomenės apibrėžime vienas svarbiausių  kriterijų yra išsilavinimas. Šviesuomenė išsilavinimo, tai yra sukultūrinto proto, dėka geriau mato tikslą, jausmą paverčia veiksmu. Žinios suteikia mąstymui originalumo ir pažangumo, nepriklausomumo. Dar daugiau. Žinios apskritai  nėra savitikslis. Jos suteikia drąsos pajusti ir suprasti, kas slypi dar giliau - už pačių žinių. Todėl šviesuomenė teikia pažangias pažiūras ir vertybes, kūrybinę mintį,  atsipalaidavimą nuo konservatyvaus ir konjunktūrinio mąstymo. Šitokių vertybių negalima atimti,  jos - pats žmogus. Jos gali būti sunaikintos tik kartu su jų turėtojais.  Be to, tiesos žinojimas, paremtas puikiu išsilavinimu, žadina atsakomybę, uždeda sunkią pareigos naštą, nuo kurios apšviestas protas jau negali nusišalinti

Tikra atsakomybė būna tik asmeninė. Išsilavinimas suteikia galimybę būti atsakingam arba "nesutikti tylėti",  kaip rašo Č. Milošas. Kultūrinį šviesuomenės reikšmingumą galima  išreikšti kaip nuolatinį veržimąsi ne stebėti, o kurti gyvenimą. Šviesuolis visada pasirengęs užmiršti kasdienius egoistinio egzistavimo poreikius. Tai nebūtinai kasdienė kova, bet pasirengimas kovai ir dvasinis, kūrybinis apsiginklavimas jai.

Šviesuoliai nėra sluoksnis arba luomas. Todėl jie taip lengvai neišnaikinami. Žinoma, atskiros asmenybės, kai jų mažai, negali visuomenėje vykdyti tos funkcijos, kurią vykdo visa šviesuomenė, kai jos yra pakankamai.

Šviesuomenė nėra išskirtinė visuomenės dalis. Ji ateina, kuriasi iš visų socialinių sluoksnių, visų profesijų, visų visuomenės grupių.  Šviesuolis tuo ir išsiskiria, kad jo mąstymo būdas ir jo gyvenimo pozicija nepriklauso nuo siaurų socialinio sluoksnio, partijos ar profesijos interesų. Beje, į šviesuomenę žmogus negali būti priimtas ar nepriimtas, paskirtas ar nepaskirtas. Jis jai priklauso savo vidine esme.

Visapusiškas išsilavinimas lemia universalių interesų atsiradimą ir neleidžia šviesuoliui apsiriboti siaurais privačiais, grupiniais, partiniais interesais. Todėl išsilavinusi inteligentija ir gali išreikšti visos visuomenės interesus ir juos ginti, nesutapatindama su siaurais grupiniais interesais. Natūralu, jog šviesuomenė (inteligentija) yra ta jėga, kuri palaiko pusiausvyrą ir santarvę visuomenėje ir derina skirtingus interesus.

Šviesuolis dėl adekvataus savo vertės pajautimo neaukština (ir net nejaučia) savo pranašumo kitų žmonių atžvilgiu. Juo adekvatesnis savo vertės pajautimo lygis, tuo daugiau žmogus gali sau leisti rūpintis kitais. Toks žmogus atrodo labai kukliai. Jis vadovaujasi savo paties taisyklėmis, kartu stengdamasis neįžeisti aplinkinių; jis nelabai nusivilia, kai kiti su juo nesutinka; jis neieško pasiteisinimų , jeigu patiria nesėkmę; jis su žmonėmis elgiasi pagarbiai  kaip su lygiais, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso; jis neabejoja savo sugebėjimais padėti aplinkiniams ir stengiasi tai daryti. Šitokį pasitikėjimą jam suteikia išsilavinimas ir saviaukla, trunkantys visą gyvenimą.

Jokia diktatūra , be abejo, negali pakęsti nepriklausomos ir kūrybiškai mąstančios šviesuomenės, kuri savo viduje galėtų ugdyti laisvas asmenybes ir stovėtų šalia režimo ar prieš jį. Todėl visi totalitariniai režimai skelbė karą nepriklausomai ir išsilavinusiai inteligentijai. Ją niokodami naikino istorinę tautos sąmonę ir istorinę atmintį. Istorijoje gana reti ir neilgalaikiai tokie laikotarpiai, kai galima būti šviesuoliu ir kartu būti tikru dėl visiško savo saugumo.

Konservatyvus ir destruktyvus mąstymas diegė į Lietuvos žmonių sąmonę mintį, jog Lietuvai nereikia gausios inteligentijos, jog "gresia" nenaudingos šviesuomenės perteklius. Ypač netikę esą humanitarinių bei socialinių mokslų išsilavinimą turintys: jie neverslūs, todėl  jų kelias - į bedarbių gretas. Beveik isteriškai buvo agituojama,  jog Lietuvai nereikia tiek daug universitetų. Dažnai buvo siūloma Lietuvos senesnės kartos šviesuomenei "nueiti į istoriją", nes ji visa esanti tarybų valdžios padaras.

Iš tų aistringų "teisingo" kaltintojo kalbų be išimties kyšo mažaraštiškumas, minios žmogaus mąstymas. Vienpusiškas vertinimas atsiranda iš giliai sąmonėje įsismelkusio mąstymo monizmo. Sugrįžta būtent tarybinė ideologija. Kartojama sena utopija - "pasaulį naują pastatysim". Ir vėl svarbiausia - be protingesnių už kritikus.

Eliminavus šviesuolius, su likusiais visuomenė nariais Vienintelė Teisinga Sąmonė galės daryti, ką tik nori, nes nebus kam gydyti sergančios visuomenės, nebus kam pasipriešinti baimei ir toliau kurti gyvenimą.

Taigi, šviesuomenės paskirtis ir užduotis - ne gintis ir saugotis minios ar vien ją kritikuoti. Šviesuomenės užduotis - praskaidrinti jos sąmonę. Kitaip sakant, nonkonformizmą derinti su veikla. Dirbti ne griaunant, bet kuriant. Šviesuomenė neturi vien kritikuoti, ji neturi teisės net įsižeisti, nes ji žino savo paskirtį.

Šviesuolių metodai kiti. Jie nežada visko iš karto padaryti, viską ištaisyti čia pat, šią akimirką, nežada rojaus gyvenimo. Tik kviečia į žygį, į veiklą visus neabejingus žmones. Jokio melo ir jokios neapykantos. Veikti drauge, organizuotis, įgyvendinant pamatines užduotis.

Nesižavėkime netikrais pranašais, kitaip - žadėtojais. Žiūrėkime, ką žmogus gero padarė, ką daro su išmanymu ir atsidavimu. Nesireklamuodamas.

Atmeskime tokį palaimingą žodį - Viltis. Viltis - kas tai? Tik veikimas ligonį išgydo, o ne viltis. Reikia galvoti, veikti, dirbti. Neatiduokime energijos tuščiam pasipiktinimui, apkalboms.

Pirmas mūsų darbas šiandien - surinkti parašus kandidatui, pasirašyti už jį, kviesti draugus, gimines, kaimynus, tuos, kurie "nežino, ką rinkti". Pradžiai - kuo daugiau parašų. Patys darykim. Kas už mus padarys.

Kreipiuosi į jus, šviesieji žmonės. Daug šviesių, protingų, atkaklių žmonių dar turi Lietuva. Tačiau dažniausiai būtent jie yra pažeminti, nustumti į užribį tiek dvasine, tiek fizine prasme. Dauguma jų kovoja už išgyvenimą savo šalyje kaip paskutiniai indėnai.

 Mes dar galim pakilti. Bet tik jei susitelks mūsų likučiai. Visi kaip vienas. Dar daugiau. Šviesieji žmonės dabar nebeturi teisės tik tylėti, laukti ir tikėtis.  Jie neturi teisės pasitraukti ir net žūti, nors gal ir taptų didvyriais. Jie turi gyventi, veikti ir pasiekti tikslą.

Vienas žmogus ar nedidelė grupė negali to nuveikti. Nelengva vairą pasukti tokioje situacijoje, kurioje mes, Lietuva, atsidūrėme. Burkimės, kvieskime brolį. sesę, kaimyną, draugus. Todėl reikia mums, žmonėms, susiburti ir padaryti viską, ką galim. Ir ko negalim.

Kunigo Roberto Grigo šūkis Liepsnų maršo dalyviams - "Į kovą!" -  yra skirtas visiems. Ne apie viltį šnekėta.

Čia ne vien Prezidento klausimas. Čia mūsų visų klausimas: ar dar penkerius metus tokio egzistavimo mes, Lietuvos piliečiai, pajėgsime išgyventi, ištverti. Ar liks kam balsuoti ?

Ar tik vilkai kauks tuščiose plynėse?

Todėl kviečiu teisingai pasirinkti. Išsaugoti pasirinkimą. Ir kautis su tamsos jėgomis savo protu, valia, drąsa, žiniomis, atsakingu veiksmu.

Mokytojai, medikai - mūsų dvasios ir kūno gelbėtojai, mokslo žmonės, verslo atstovai, dirbantieji ir bedarbiai, pensininkai.  Nepraleiskime galimybės  išsirinkti savo Prezidentą, Mindaugą Puidoką! Būtent jis turi dvasios jėgos, žinių,  atkaklumo ir užuojautos kiekvienam žmogui. Jis toks žmogus, kuris savo darbus dirba atsakingai, ramiai ir tyliai. Be reklamos. Todėl ir klausiama: o kas jis toks? Taigi, paskaitykit, pažiūrėkit, pasinagrinėkit pastarąsias jo kalbas, diskusijas,  atliktus darbus Seime. Čia būtų pakeliui priminti pasakėčią apie dvi statines, kurių viena, tuščioji, vežama garsiai barškėjo, tuo tarpu kai pilnoji važiavo tyliai.

Turėsime Vadovą - Prezidentą, kuris savo žinias, patirtį, valią ir drąsą nukreips labui tų, kurie yra nuskriausti ir pažeminti. Tačiau tauta privalo jam padėti. Pakilkim visi ir pasakykime sau ir kitiems: Štai ateitis! Pasiimkime ją!

Aš pasirašiau ir balsuosiu Už Mindaugą Puidoką - šviesuolį, ryžtingą, teisingą  žmogų, Pilietį.