Grįžkime į „Sąjūdžio“ laikus. Tuomet pasaulis mums buvo nusidažęs į juoda ir balta. Neabejojome, kad esame teisūs, o ana pusė mums buvo tamsos jėgos, niekingi pavergėjai, kurių imperija dvesia akyse.

Išsivaduoti iš tos jėgos mums atrodė įmanoma, nes imperija ne tik didelė, bet ir niekinga. Kai mes jiems priešinamės, parodome, kad esame dvasiškai stipresni ir kad mūsų taip lengvai neįveiksi. Pavyzdžiui, 1991 m. sausio dienomis V.Landsbergis sakydavo, kad sovietai mano, kad jiems pakaks tik pagąsdinti ir mes baikščiai išsilakstysime. Ar išsilakstysime? Minia, žinoma, suūždavo, kad nė už ką!

Tomis dienomis mes jautėmės teisūs ir kilnūs dėl to, kad stojome prieš galingą, tačiau neteisią jėgą; stovėsime ir aukosimės kiek prireiks.

Sovietų represinės struktūros tokio tautos ryžto akivaizdoje pasimetė. Kagėbistai jau seniai buvo įpratę, kad protestuoja tik pavieniai disidentai; visi likusieji jį suimant baikščiai nusuka akis, o vėliau darbo kolektyvuose vieningai pasmerkia tuos „išsišokėlius“ „Vakarų agentus“. Tačiau ko kagėbistams imtis, kai žmonės protestuoja tūkstančiais, kai net dalis vietinių KGB darbuotojų perėjo į „Sąjūdžio“ pusę ir nutekindavo V.Landsbergiui visus jų planus?

Kai prie rytinių Baltijos krantų kilo toks pavergtos tautos ryžtas, tai atkreipė viso pasaulio dėmesį. Mumis žavėjosi ir nuoširdžiai palaikė. Įsijungė tarptautinis diplomatinis palaikymas, sovietams buvo duota suprasti, kad jeigu mėgins sudoroti lietuvius jėga, teks pamiršti naujas paskolas, o šios sovietams tuo metu buvo mirtinai reikalingos. 

Lietuvos laisvės lygos mitingas. Vilnius, Šventaragio g., 1988 m. rugsėjo 28 d.

Kuo lietuviai labiau įsispyrė, kad tiesa jų pusėje ir kad jie niekur nesitrauks, tuo mūsų priešininkui mažėjo erdvės ką nors deramai į tai atsakyti. Norint mus užgniaužti jiems būtų tekę imtis nežaboto smurto, o tai turėtų toli siekiančių padarinių tiek vidaus, tiek užsienio politikai. Užsienyje, kaip jau minėjau, būtų prarastas žmogiškas šalies įvaizdis, kurį sovietai įgijo perestroikos metais; šalies viduje laisvėjimo taip pat būtų tekę atsisakyti ir vėl grįžti prie represinio valdymo. Tačiau ar Sovietų Sąjunga gali sau tai leisti? Ar pavyks pažaboti kitų sovietinės imperijos kraštų pasipiktinimą? Ar dėl to neišsibėgios sovietų satelitai? Galų gale, kaip toliau reikės tempti be užsienio paskolų?

Kai pasipiktinusi visuomenė kyla į protestą ir jaučiasi neabejotinai morališkai teisi, jie tampa sunkiai įveikiama jėga; tai varo valdančiuosius į neviltį, dėl ko mėgindami taisyti padėtį jie pridaro įvairių grubių klaidų, o šios dar labiau įsiutina protestuotojus bei priartina valdančiųjų galą.

Tad dar kartą sudėliokime kokios yra prielaidos kilti galingiems protesto judėjimams:

1. Protesto lyderiai kursto pasidygėjimą pastarojo laiko padėtimi, aiškina, kad valdantieji gyventojus niekina ir kad toliau to kentėti negalime.

2. Erdvė kompromisui su valdančiaisiais sparčiai nyksta – juo labiau, kad valdantieji iš pradžių laikosi arogantiškai, jokio rimtesnio kompromiso ir nesiūlo.

3. Išsigrynina dvi vertybių stovyklos; protestuotojų vertybės, žinoma, yra šviesa ir kelias į puikią ateitį, o valdančiųjų vertybės yra panieka, bankrotas ir engimas.

4. Bet kokios represijos iš valdančiųjų pusės protestuotojų sutinkamos iššaukiančiai, tvirtinama, kad tai apgailėtinos pastangos grąžinti protestuotojus į niekingą būtį.

5. Valdantieji pernelyg ilgai tikisi, kad protestai kažkaip nurims, sugrįš seni geri laikai ir visuomenė bus klusni kaip po senovei. Tuo tarpu protestuotojai pasiekia triuškinantį moralinį pranašumą, po ko seka ir politinė pergalė.

Ar yra prielaidos kilti tokiam dideliam protestui mūsų šalyje? Kažin ar tam yra prielaidos artimiausiu metu, nes dabartinė valdžia tikrai nėra moraliai bankrutavusi, o pastarųjų metų opozicijos (elitas) pastangos sukelti masinį nepakantumą virto šnipštu. Priešingai, dabar valdantieji ir juos remiantys gyventojai netgi gali tvirtinti, kad opozicija yra proto netekę anarchistai, kurie pasiryžę bet kokioms nesąmonėms, kad tik kaip nors prasibrauti į valdžią.

Antra vertus, tokios prielaidos, mano manymu, susidariusios kai kuriose kitose Vakarų šalyse, kur valdžioje dar išlieka leftistiniai režimai (Prancūzijoje, Vokietijoje, JK, Švedijoje, Kanadoje), tad mus gali pasiekti protestų atgarsiai iš kitų šalių. Taip gali nutikti tuomet, jeigu dabartinė valdžia aklai kopijuos Vakarus ir prišauks tokių dalykų, dėl kurių protestai kitose šalyse jau prasidėjo.

Dėl ko jau įsibėgėja masiniai protestai Vakarų šalyse? Įtampą kelia tai, kad leftistai nesiskaito su tuo, kad jų politika daro šalims didžiulę žalą ir po kiekvienos nesėkmės dar aršiau diegia savo ideologiją. Jie naikina demokratiją, vis daugiau svarbiausių sprendimų diegia naktinių reformų principu: nuleidžia kaip įvykusį faktą ir paskelbia, kad su tuo nesutinkantieji yra pažangios žmonijos priešai. Taip, pavyzdžiui, neseniai Seime priimtas JT migracijos paktas. Kaip anksčiau esu rašęs, tokio sprendimo pagrindinė išdava ta, kad nuo šiol nelegali migracija skelbiama žmogaus teise, o priešinimasis jai – kova prieš žmogaus teises. Nusikaltimas ir teisingumas sukeičiami vietomis. Ar pas mus kas nors dėl to atsiklausė žmonių nuomonės?

Visuomenės kontroliavimas aršios propagandos pagalba tampa vis neveiksmingesnis. Netrukus pasieksime, jeigu jau nepasiekėme ribos, kai kokių R.Valatkos, E.Jakilaičio ar P.Gritėno paniekos pliūpsnius žmonės priiminės kaip garbės ženklą, girsis tuo, kad propagandistai jų nekenčia ir kad tiesia į juos geluonį. Jau dabar vis dažniau elito užsakomoji kritika atsigręžia prieš juos pačius. Bent jau mes, „Minfo“ komanda, neliekame skolingi kai koks Tapinas sugalvoja mūsų atžvilgiu paleisti paniekos pliūpsnį. Puikiai matome, kad politinis nekorektiškumas, bekompromisis įsipareigojimas tiesai šiandien puikiai pasiteisina – skaitytojai tokius straipsnius itin mėgsta ir mielai įsitraukia į apgaulės skleidėjų nuvainikavimą.

Visgi kad protestas laimėtų ir ilgainiui pasiteisintų, reikalinga dar viena, pati svarbiausia sąlyga: žmonėms jų šalis turi parūpti labiau jei savas kailis. Norint, kad gyventi šalyje būtų jauku ir miela, reikalinga, kad čia įsivyrautų tiesos viršenybė. Tiesos viršenybė – tai kai žmonės tiesą ir teisingumą laiko aukščiau viso kito. Kai tai įvyksta, žmonės dėl savo principų ima kovoti, sutinka nukentėti dėl vertybių. Tai ir įvyko „Sąjūdžio“ laikais. Tėvynė ir tiesa žmogui parūpo labiau nei jis pats. Kai tuo persiėmė minios žmonių, jie sutiko verčiau patekti po tanko vikšrais nei toliau kęsti neteisybę. 

Kai žmogus sutinka aukotis dėl kažko daugiau nei jis pats, kai suteikia savo gyvenimui aukštesnę prasmę, jį užpildo palaimos jausmas. Tai ir yra tai, ko taip ilgisi „Sąjūdį“ liudijusi karta. Kai žmogus randa savo gyvenimo paskirtį už savo asmens ribų, kai sutinka gyvenimą skirti kai kam kitam nei jis pats, įvyksta didingi procesai dvasiniuose pasauliuose ir šio asmens siela prisipildo pilnatvės. Gyvenimas užverda, dienos lekia kaip išprotėjusios, pakilimai ir nuosmukiai – tarsi amerikietiškuose kalneliuose.

Atskleisiu vieną Toros paslaptį, kuri paaiškins, kodėl žmogus niekaip nebus laimingas, jeigu rūpinsis vien savimi. Judaizme sakoma, kad pilnas žmogus – tai jis ir jo sutuoktinis. Mes atskirai esame nepilnos asmenybės, o užpildyti spragą galime tik suradę kitą žmogų, kurį mylėsime ir kuriuo rūpinsimės labiau nei savimi. Toks žmogus tampa pilnas, todėl gyvena laimingas ir kupinas palaimos.

Savo ruožtu esame pilnos asmenybės tik tuomet, kai esame pasirengę dėl savo Tėvynės pasiaukoti, laikome ją svarbesne už save patį. Tai mus užpildo, grąžina psichinį balansą, suteikia gyvenimui prasmės ir azarto.

Jums visai nereikia laukti, kol pilietiškai aktyviais pavirs dauguma: jeigu persiimsite nuostatomis, kurios „Sąjūdžio“ kartą nuvedė į pergalę kovoje su imperija, tai tas prasmės adrenalinas jau dabar taps jūsų gyvenimo palydovu. 

Viena uždegta siela, kaip neabejoju esate girdėję, būtinai įžiebs keletą aplinkinių sielų. Manau, kad tai kryptis, kuria šiuo metu evoliucionuoja žmonijos sąmonė.