Nerašysiu apie tai, kad vyko du mitingai ir ten buvo ne tie patys žmonės. Dalis buvo tų pačių. Viena prie Seimo vidinio kiemo vartų sutikta moteris su ašaromis akyse prisipažino: ,,Atvažiavome iš toli. Negalime kasdien važinėti į mitingus. Būsime čia tiek, kiek reikės. Gal Seimo nariai ateis pakalbėti su paprastais žmonėmis. Juk mes irgi esame dalis Lietuvos..."

Tie, kurių laukė, neatėjo. Baili Lietuva išsirinko bailų Seimą? Mačiau Seimo koridoriuose tuos, kurie arogantiškai šaipėsi iš susirinkusių. Mačiau ir piktus, įniršusius dėl to, kad negali patogiai su automobiliu važiuoti namo. Mačiau ir baimę kai kurių akyse...

Tačiau! Yra ir drąsių Seimo narių. Nevardinsiu - visi juos žinote. Kaip yra ir drąsių žmonių. Pasirengusių netekti darbų, privilegijų, atsilaikyti prieš tariamai neprivalomą prievartą. Man garbė dirbti su tokiu Seimo nariu. Gera ir tai, kad mama, mylimas vyras, vaikai, draugai, bičiuliai būtent tokie.

Tie Lietuvos žmonės, kurie nebuvo vakar prie Seimo, gali tik interpretuoti įvykius. Kaip ir vertinti jų dalyvius.

Žiniasklaida stipri, kol jai leidžiame tokia būti.
Vyriausybė galinga, kol manome esą bejėgiai ir priklausomi.
Seimas - visagalis, kol atsisakome būti savo gyvenimo šeimininkai.

Vyksta žaidimas. Tie, kas vakare buvo prie Seimo vidinio kiemo vartų matė viską, ką reikėjo matyti (jei matyti norėjo ir nepasidavė emocijoms). Kiti daro išvadas iš pateikiamų detalių.

Ne kartą rašiau - paveikslas išryškėja tik atsitraukus. Liekant beaistriu stebėtoju.

Tie, kas stumdo žaidimo figūras, nėra labai išradingi. Kartojasi detalės, scenarijai, veikėjai. Jiems nerūpi žmonės. Jiems nerūpi žmonių gerovė, sveikata. Jiems nerūpi valstybės saugumas. Svarbu savi interesai.

Dvi Lietuvos - jų tikslo dalis.

Leisime, kad jie laimėtų, o mes visi pralaimėtume?

Esu už taiką. Pirmiausia - kiekvieno žmogaus mintyse ir širdyje.
Esu už ramybę.
Už viltį.
Už pasirinkimą.
Už galimybes, kurias ne kažkas duoda ar atima, o kurias pasirenkame patys.

Esu už tai, kad kiekvienas šioje žemėje sėkmingai išlaikytų svarbiausią - žmogiškumo egzaminą.

Šiandien važiuodama Kaune turėjau iš šalutinės gatvelės įsukti į judrią pagrindinę. Ramiai laukiau savo tarpo. Netikėtai buvau įleista besišypsančio vairuotojo. Susimojavome, padėkojau ir nuvažiavome abu savo keliais. Jam buvo svarbu, ar aš pasiskiepijusi ir kokios mano politinės pažiūros? Aišku ne. 

Gera daryti gerą kitiems. Be jokio paslėpto tikslo. Nes kitaip tiesiog negali.

Vieną dieną dvi Lietuvos vėl susijungs į vieną.
Į žmonių Lietuvą.
Tikiu tuo.
Tai nutiks, kai kiekvienas savyje peržengsim skirstymo į savus ir svetimus ribą.
Kai išmoksime susitarti.
Kai išmoksime girdėti.

Kai prisiminsime, kad aplinkinis pasaulis tik atspindi tai, kas yra kiekvieno žmogaus viduje...
Vidinė darna kuria išorinę darną.
Tuomet nereikia revoliucijų.
Ir atsakingas už visus įvykius yra kiekvienas žmogus.
Iš to, ką mes kiekvienas iš savęs spinduliuojame, gimsta išorinė realybė.
Nustokime ieškoti kaltų.
Atsigręžkime į save.
Ir vienas kitą.

Tepadeda mums Dievas.