2023 m. liepos 25 d., Vilnius

Š. m. liepos 26 d. prie LR Vyriausybės įvyks Kėdainių „Lifosos” darbuotojų protesto prieš valdžios planus užkonservuoti gamyklą mitingas. Naudodamiesi Rusijai taikomų sankcijų dėl karo Ukrainoje priedanga, Lietuvos valdantieji skuba negrįžtamai sunaikinti vieną didžiausių ir svarbiausių Lietuvos gamyklų. Specialiai paskirtas didžiulį atlyginimą gaunantis administratorius net neslepia, kad svarbiausias jo tikslas yra ne užtikrinti bent minimalų gamyklos veiklos pelningumą bei tęstinumą, o bet kuria, netgi įmonės sunaikinimo kaina, įgyvendinti jos savininkui skirtas sankcijas.

Rusijos oligarchui Melničenkai priklausantis analogiškas fabrikas Antverpene, kaip ir panašaus profilio sankcionuotos gamyklos Belgijoje ir Vokietijoje, kol kas sėkmingai dirba, nes politinis tikslas įgyvendinti sankcijas nelaikomas vieninteliu ir absoliučiu. Šioms Vakarų šalių įmonėms dirbtinai netrukdoma veikti laisvai, ir esant sankcijų režimui joms sudaromos sąlygos ir galimybės siekti kiek įmanoma geresnių ekonominės veiklos rodiklių.

Tuo tarpu Lietuvoje veikiančios „Lifosos“ savininkė „EuroChem Group AG“ nusprendė užkonservuoti gamyklą nuo spalio 1 dienos, nors iš anksto žinomi katastrofiški ir negrįžtami tokio sprendimo padariniai. Dar tik vykstant pasiruošimui konservavimui ir neprasidėjus masiniam darbuotojų atleidimui, dalis jų jau dabar patys išeina iš darbo. Užkonservavus gamyklą visi jos darbuotojai praras darbą. Jie ir tūkstančiai Kėdainiuose gyvenančių jų šeimos narių neteks pragyvenimo šaltinio. 

Tačiau padaryta žala Kėdainiams ir šalies ekonomikai bus dar didesnė. Plano užkonservuoti gamyklą iniciatoriai ir vykdytojai gerai žino, kad atleidus daugiau kaip pusę darbuotojų,  formaliai tik laikinai pristabdytos gamybos atnaujinti ir tęsti bus praktiškai neįmanoma. Galima užkonservuoti gamyklos įrenginius – bet ir tai ne visus. Tačiau technologiniu požiūriu sudėtingus įrenginius aptarnauti sugebantys itin kvalifikuoti specialistai bus negrįžtamai prarasti. Likę bedarbiais, jie bus priversti ieškoti mažiau kvalifikuoto darbo arba, neturėdami pragyvenimo šaltinio, išvyks iš Lietuvos. Akivaizdu, kad Kėdainių rajone kaip ir daugelyje Lietuvos vietų nėra darbdavių, galinčių amortizuoti tokio masto darbo rinkos pokyčius. Tad gamyklos darbuotojai pasmerkiami nedarbui, o juos prarandanti gamykla – žlugimui.

Nacionalinis susivienijimas pareiškia:

Valdžios planai užkonservuoti Kėdainių „Lifosos“ gamyklą yra didžiulė ekonominė diversija ir dar vienas nusikaltimas prieš Lietuvos valstybę. Valdančiųjų užmojai žūtbūt sunaikinti gamyklą, kai analogiškoms gamykloms Vakaruose sudaromos sąlygos toliau dirbti, rodo, kad toliau yra sąmoningai vykdomas jau XX a. paskutiniajame dešimtmetyje pradėtas įgyvendinti Lietuvos deindustrializavimo ir nacionalinio turto išgrobstymo bei naikinimo planas. 

Siekiama sugriauti dideles, technologiškai pažangias šalies įmones, galinčias sudaryti rimtą konkurenciją analogiškoms Vakarų įmonėms. Tikslingai griaunant šalies pramonę ir žlugdant vidaus gamintojus Lietuva yra paverčiama tik užsienio šalių įmonių produkcijos realizavimo rinka. Kartu yra naikinamas šalies pramonės intelektualinis ir technologinis potencialas. Dėl pramonės griovimo tampantys bedarbiais aukštos klasės specialistai yra išsklaidomi, praranda kvalifikaciją ir yra priverčiami keisti veiklos sritį, arba emigruoja į užsienio šalis kaip labai kvalifikuota ir pigesnė darbo jėga. 

LR Seimo Ekonomikos komitete vykusio pasitarimo metu nebuvo paaiškinta, kodėl Kėdainių ir Antverpeno gamyklose yra taikomi skirtingi ir visiškai skirtingus gamyklų ekonominės veiklos rodiklius lemiantys sankcijų Rusijai įgyvendinimo modeliai. Net nemėginta aiškiai ir tiesiai atsakyti į principinį klausimą: kodėl Antverpeno gamykloje buvo pasirinktas ir taikomas sankcijų valdymo modelis, skirtas išgelbėti gamyklą nuo bankroto ir žlugimo, o Kėdainiuose taikomas į kuo greitesnį gamyklos sunaikinimą orientuotas modelis? Tyla šiuo klausimu duoda pagrindą teigti, kad valdančioji koalicija ir jos suformuota vyriausybė nejaučia ir neprisiima jokios atsakomybės už savo tautos ir valstybės gerovę bei likimą. Leisdama sunaikinti Kėdainių „Lifosą“, šalies valdžia veikia kaip galingų Europos Sąjungos šalių ekonominio priedėlio ir kolonijos administracija, pačiu savo neveiklumu padedanti užsienio „partneriams“ atsikratyti modernios ir konkurencingos lietuviškos gamyklos. Neįtikėtinas ir protu nesuvokiamas Vyriausybės abejingumas dėl milžiniškos gamyklos likimo daro tikėtiną prielaidą, kad Lietuvos valdžia ne tik tyliai pritaria užsienio konkurentų planams sunaikinti „Lifosą“, bet net galimai juos derina ir netrukdo jų įgyvendinti.

Dangstydamasi siekiu paremti už savo laisvę ir nepriklausomybę didvyriškai kovojančią Ukrainą, „Lifosos“ gamyklą naikinanti šalies valdžia taip pat elgiasi kaip šalies agresorės Rusijos įtakos agentūra pačioje Lietuvos valstybėje. Šalies valdantieji veikia kaip sąmoningi V. Putino pagalbininkai arba jam naudingi idiotai, naikindami „Lifosą“ ir padėdami jos konkurentams – analogiškoms gamykloms Rusijoje, su kuriomis Kėdainių gamykla konkuruoja pasaulinėse rinkose. Lietuvos valdžios vykdomas sistemingas šalies ekonomikos griovimas, kurio apraiška yra ir akivaizdžios pastangos sužlugdyti Kėdainių „Lifosos“ gamyklą, turi būti vertinamas ir kaip netiesioginė, bet dėl to ne mažiau reali parama Rusijai ir jos vykdomai agresyviai bei grobuoniškai užsienio politikai. 

Skambiais paramos Ukrainai šūkiais dangstomas Lietuvos ekonomikos smukdymas ir savo šalies gyventojų skurdo didinimas yra rafinuotas ir klastingas būdas griauti lietuvių solidarumą su už savo laisvę kovojančia ukrainiečių tauta. „Lifosos“ gamyklos žlugdymas yra tipiškas pavyzdys, kaip Lietuvos gyventojai paverčiami neapgalvotų ir racionaliai nepaaiškinamų sankcijų Rusijai įkaitais ir aukomis. Šitaip  yra kurstomos  antiukrainietiškos nuotaikos šalyje ir silpninamas noras bei pasiryžimas remti kovojančią dėl savo išlikimo Ukrainos tautą ir valstybę. Parama Ukrainai yra Lietuvos gyvybinis interesas ir besąlygiška moralinė ir politinė pareiga. Tačiau šalies ekonomiką griaunančios sankcijos Rusijai  ne tik nėra tikra pagalba Ukrainai, bet virsta pačios Lietuvos nacionalinių interesų išdavinėjimo ir pardavinėjimo priedanga. Tai mato ir vis geriau supranta mūsų šalies visuomenė. Auga piliečių susvetimėjimą savo valstybei didinantis ir ją silpninantis Lietuvos visuomenės nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas deklaratyviai antirusiška, bet Rusijos revanšistiniams ir grobuoniškiems siekiams objektyviai ir neabejotinai naudinga valdančiųjų vykdoma užsienio ir saugumo politika.

Lietuvos valdančiųjų mėginimas sužlugdyti Kėdainių „Lifosos“ gamyklą turi būti vertinamas ir kaip moralinio nuosmukio bei politinio cinizmo viršūnė. Sprendimas sunaikinti įmonę buvo priimtas tuo pat metu, kai LR Seimo valia buvo smarkiai padidinti atlyginimai politikams ir valdininkams, abejingai stebintiems gamyklos griovimą ir lengva ranka pasmerkiantiems nedarbui ir skurdui tūkstančius kėdainiečių ir savo šalies piliečių.

Rusiją silpninančios sankcijos turi būti taikomos, remiantis protingumo ir proporcingumo principais, tai yra taip, kad jų neigiamas poveikis Rusijai būtų ženkliai didesnis nei pačiai sankcijas taikančiai šaliai. Priešingu atveju sankcijos veikia prieš savo deklaruojamą galutinį tikslą padėti nugalėti Rusiją. Lifosos atvejis šio kriterijaus akivaizdžiai neatitinka: vienam jos akcininkų, Rusijos piliečiui, tai tėra vienas iš daugybės verslų, kurio uždarymas iš esmės nepakeis jo padėties. Tuo tarpu keliolikai tūkstančių Lietuvos piliečių ir Lietuvos ūkiui apskritai Lifosos uždarymas turės nepalyginamai didesnę žalą.

Nacionalinis susivienijimas kreipiasi į LR Prezidentą, Seimą bei Vyriausybę ir reikalauja:

Parodyti politinę valią ir aukščiausiu šalies valdžios lygiu sustabdyti planus užkonservuoti Kėdainių Lifosos gamyklą bei imtis visų būtinų priemonių jai išgelbėti nuo sužlugdymo.

Kreipiamės į visus geros valios žmones ir kviečiame parodyti solidarumą su Lifosos gamyklos darbuotojais ateinant į prie Vyriausybės įvyksiantį mitingą.

Nacionalinio susivienijimo valdyba