°C
      2019 09 19 Ketvirtadienis

      Seimo narys R. Šarknickas: „Kardeliai visiems krito vienodai, nežiūrint į skirtumus“

      Nuotrauka: Robertas Šarknickas | BNS nuotr.

      Autorius: Robertas Šarknickas
      2019-08-12 15:00:00

      Prieš beveik trisdešimt metų buvo sunku pagalvoti apie galimybę vėl būti pasaulio žemėlapiuose. Žinoma, kai kas dar tyliai vylėsi, kad tikrai ateis laikas, kai ant Gedimino kalno vėl plevėsuos Lietuvos trispalvė. Tada „suaugėliškai“ atvirai, su žmogišku naivumu nebijojome net ginklo. „Bravo!“

      Taip, mums pavyko, turime trispalvę, vytį, laisvę, tikėjimą.

      Einant per beveik trisdešimt laisvės metų jausmus, pievas, žvyrkelius, asfaltus, atstatytas aikštes, naujų daugiabučių dangoraižių kelius, galime pabandyti kiekvienas įsivertinti, kaip jais ėjome ir ką pasiekėme, kodėl dar vis esame laisvi ir ko neišmokome ar vis neišmokstame, gyvenant godžiame kapitalistiniame amžiuje.

      Šia tema būtų galima kalbėti daug, be pabaigos. Tad iš šios temos, kurioje telpa keli šimtai tūkstančių temelių, šį kartą išsirinksiu tai, kas man labiausiai yra pastebima gyvenamojoje aplinkoje – elgesys tarp bendruomenių, žmonių arba, paprasčiau kalbant, tarp daugiabučių laiptinių kaimynų, kurių pačių vaikai laksto vienos šalies viename kieme.

      Tačiau apie patarlę kaimynas kaimynui nerašysiu, tai jau išsemta tema, galų gale, banalu, atgyventa. Nors tai ir sunkiai įsivaizduojama, kad ši tema kada nors ims ir baigsis, kad kaimynas su kaimynu visada sutars. Bet, maža ką.

      Prisipažinsiu labai nėra lengva matyti ir klausyti keisto reiškinio, kai tavo likimo broliai ir seserys yra atstumiami bendruomenių – tų pačių, kurie stovėjo Baltijos kelyje ir ant kurių iš lėktuvėlio buvo metamos gėlės kardeliai.

      Tuo metu jie krito vienodai ant visų laimingų ir nelaimingų vaikų, sveikų ir neįgaliųjų žmonių. Suėjus beveik trisdešimt metų kažkas nutiko, kad kitokio likimo vaikai yra antrarūšiai. Biržų, Žiežmarių pavadinimai skamba iki šiol dėl tokio atsainaus elgesio. Na, ramina tik tiek, kad ir tuose pačiuose minėtuose miesteliuose yra, kurie kitaip galvoja. Tačiau toks atvejis, jubiliejinis Baltijos kelio atvejis, pribloškė kone visą valstybę.

      Viename iš TV parodytame reportaže vienas bendruomenės atstovas aršiai kalbėjo: mes nesipriešiname, bet kas mums garantuos, kad tas „nesveiko proto“ neįgalusis mums nepakenks po metų?

      Arba kitas: kam reikia tų namų aštuoniems likimo nuskriaustiems našlaičiams? Kas garantuos, kad jie neiškrės šunybių?

      Nežinau, kaip jums atsakyti, tik žinau, kad dar reikia stipriai padirbėti ir formuoti sąmoningumą, kas yra žmogus ir kas gali nutikti, jei tas gimstantis žmogus gims kitoks tavo paties šeimoje, giminėje ar draugų rate. Negi tuos pačius žodžius išdrįstum taip pat sakyti? Abejoju.

      Taip, prabėgo beveik trisdešimt Baltijos kelio metų, pasirodo, šia tema švietimo sistemoje mažai buvo ir yra kalbama. Tai grėsmė dar dešimčiai ar daugiau metų gyventi su tokiu sąmoningumu, kol užaugs nauja karta, o tai jau yra grėsmė būsimiems ateinantiems nenumatytiems atvejams, gimstantiems vaikams, kurie į žemę ateis su savo galima negalia. Nenoriu taip sakyti, bet toks mūsų tas sudėtingas pasaulis yra, tiesiog niekas nesame apdrausti nuo ligų ar nesėkmių.

      Deja, tenka apgailestauti dėl griūnančio tilto į žmogišką požiūrį padėti jiems. Nuoširdžiai prašau Biržų ir Žiežmarių bendruomenes išdrįsti mylėti, nebijoti. Prisiminkite šventas sekmadienių mišias šventuose namuose apie nuolankumą – jūs tikrai tai galite, tikiu.

      Leiskite jiems, kurie niekada nenuskriaudė mūsų sveikų žmonių, jaustis saugiai ir ramiai gyventi. Nepriešinkite vaikų ar neįgaliųjų globos namų įkurdinimui savo kaimynystėje.

      Ir tikiu, kad Baltijos kelią visada yra galimybė pataisyti, juolab, kad artėja gražus jubiliejus, kai dalinsime vieni kitiems kardelius, nesvarbu koks tu esi ir koks tavo likimas.

      O vaikai yra šaunuoliai. Vaikai yra ne prastesni gyvenimo mokytojai už mus, kurie mums betarpiškai rodo, koks galėtų būti suaugusių žmonių gyvenimas sugyvenant tarpusavyje. 

      Visgi džiugina tai, kad yra dalis Lietuvos gyventojų, kurie be iškilmingų datų švenčia Lietuvos gimtadienius kiekvieną dieną, jai dovanodami savo gerus darbus ir pagarbą žmonėms. Jų yra, tikrai yra. Su šventėmis kiekvieną dieną, Lietuva!

      Skaityti komentarus