Kunigo Arūno Peškaičio pasisakymas išryškino tai, ką daugelis visuomenėje jaučia, bet bijo įvardyti. Patyčios, demonstratyvus niekinimas, moralinis pranašumas ir sąmoningas visuomenės skaldymas tapo ne atsitiktine klaida, o nuoseklia politine strategija. Tai ypač pavojinga tada, kai tokia laikysena praktikuojama prisidengiant krikščioniškomis vertybėmis, kurios iš esmės reikalauja priešingo elgesio.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai retorikoje dažnai kalba apie vertybes, Vakarų demokratiją ir laisvę. Tačiau realioje praktikoje matome selektyvų jautrumą. Vieniems leidžiama provokuoti, tyčiotis ir peržengti visuomeninio dialogo ribas, kitiems klijuojamos etiketės, marginalizuojama jų pozicija arba nutylima jų kritika. Tokia dvigubų standartų politika ir yra veidmainystės esmė.

Ypač problemiška tampa spekuliacija jautriais visuomenės simboliais ir sąvokomis. Laisvas žodis paverčiamas ne universalia teise, o instrumentu. Jis ginamas tol, kol tarnauja konkrečiam politiniam naratyvui, ir ribojamas tada, kai kelia grėsmę instituciniam komfortui ar siaurų interesų grupei. Tai jau ne demokratija, o kolektyvinio proto manipuliavimas, kuriame visuomenė sąmoningai stumiama į emocines stovyklas.

Dar pavojingesnė šio proceso dalis yra institucinis palaikymas. Valstybinis transliuotojas Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, kuris turėtų būti viešosios erdvės balansas ir diskusijų platforma, vis dažniau suvokiamas kaip filtras, saugantis ne visuomenės interesą, o politinį status quo. Kai cenzūra pateikiama kaip atsakomybė, o kritika kaip grėsmė valstybei, demokratija tampa tuščia forma.

Krikščioniška politika negali egzistuoti be nuolankumo, be gebėjimo pripažinti klaidas ir be pagarbos kitam, net jei jis mąsto kitaip. Patyčios, visuomenės poliarizavimas ir moralinis išaukštinimas savęs Advento metu yra ne tik politinė klaida. Tai tiesioginis krikščioniškų vertybių išdavimas.

Jei vertybės tampa tik rinkiminiu šūkiu, o ne elgesio pagrindu, visuomenė tai anksčiau ar vėliau atpažįsta. Ir tada nepadeda nei simboliai, nei istorinės nuorodos, nei moralizavimas iš tribūnų. Lieka tik klausimas, ar valdžia dar geba išgirsti tylą, kurios Adventas reikalauja, ar jau galutinai pasirinko chaosą ir destrukciją?