Abu dariniai koordinuoja lietuviškos muzikos eksporto programas, gauna valstybės finansavimą ir deklaruoja europines vertybes, tačiau dalis veiksmų kelia klausimų dėl moralinio nuoseklumo ir skaidrumo.

LKT finansavimas ir kultūrinės kryptys

Vieši Lietuvos kultūros tarybos duomenys rodo, kad LMVA nuo 2018 m. gavo 15–17 tūkst. € kasmet įvairiems projektams: muzikos eksporto skatinimui, tarptautinėms mugėms, festivaliui „What’s Next in Music?“.
Tuo metu, kai vyko šie projektai, su LMVA tinklu susijusi grupė „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ 2017 m. pasirodė Sankt Peterburge festivalyje „Stereoleto“ – jau po Krymo okupacijos.

Nors nėra įrodymų, kad LKT lėšos buvo panaudotos tiesiogiai šiam pasirodymui, projekto laikotarpis ir veiklų pobūdis sutapo.
Tai iškelia klausimą, ar valstybės finansavimas netapo netiesiogine priemone kultūriniams ryšiams su šalimi, kuri tuo metu vykdė agresiją prieš kaimyninę valstybę.

Vertybių deklaracijos ir realūs sprendimai

2025 m. agentūra M.P.3 pripažino klaidą, kai į Lietuvą atvežtas vokiečių atlikėjas Fancy buvo koncertavęs Rusijoje jau po 2022 m. invazijos į Ukrainą.
Nors pasiprašyta atleidimo, pats faktas atskleidė sisteminę problemą – komercinis interesas viršija deklaruojamą moralinį standartą.

Viešos frazės apie paramą Ukrainai skamba gražiai, tačiau jos praranda prasmę, kai tuo pat metu kviečiami menininkai, koncertavę agresoriaus teritorijoje.

Cancel kultūros paradoksas

Dar viena kontroversija kilo po M.P.3 viešo pareiškimo, kuriame agentūra ragino renginių organizatorius „nesikreipti“ dėl jų atstovaujamų atlikėjų, jei scenoje pasirodo tam tikrų partijų ar judėjimų atstovai.
Toks ultimatumas – kultūros laisvės ribojimas.
Kai menininkų pasirodymas tampa priklausomas nuo ideologinio „patikimumo“, tai jau nebe kūrybos, o cenzūros logika.

Ironiška, kad tą patį daro agentūra, kurios atstovaujamos grupės ne kartą buvo kaltinamos politizavimu ir koncertų atšaukimu dėl asmeninių ar ideologinių priežasčių.

Kultūros reputacija ir atsakomybė

Lietuvos kultūros sistema šiandien stovi prieš veidrodį:
ar turime moralinę teisę reikalauti iš kitų atsakomybės, jei patys kultūros lyderiai naudoja vertybes kaip reklaminį įrankį?
Kai valstybės remiamas verslas ima moralizuoti visuomenę, kyla klausimas – kas čia iš tikrųjų valdo kultūrą: kūrėjai ar komunikacijos strategai?

VIEŠI KLAUSIMAI V. STACKEVIČIUI IR AGENTŪRAI M.P.3 

1. Ar galite patvirtinti, kad nė vienas LKT finansuotas projektas ar jo dalis nebuvo susijęs su „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ koncertu Sankt Peterburge (2017 m.)? 

2. Kaip vertinate moralinį aspektą, kai jūsų atstovaujami atlikėjai koncertavo Rusijoje po Krymo aneksijos? 

3. Ar agentūra taiko vienodus etikos standartus visiems partneriams – ir Lietuvos, ir užsienio atlikėjams, o svarbiausia sau? 

4. Kodėl, deklaruodami vertybinį palaikymą Ukrainai, į Lietuvos sceną kviečiate atlikėjus, koncertavusius Rusijoje jau karo metu? 

5. Ar kultūros vadybininkas, kuriam priklauso keli reputaciniai skandalai ir neapdairumo atvejai, turi moralinę teisę viešai vertinti kitų renginių politinį „švarumą“? 

6. Galiausiai – ar kultūros sektoriaus tikslas turėtų būti muzikos laisvė, ar politinių filtrų diegimas pagal asmeninį įsitikinimą?

Apibendrinimas

Šie klausimai nėra puolimas – tai atsakomybės testas.
Kultūros vadybininkai, turintys prieigą prie valstybės finansavimo ir formuojantys viešą vertybinį diskursą, privalo veikti skaidriai, nuosekliai ir be dvigubų standartų.

Kol šis skaidrumas nebus užtikrintas, Lietuvos kultūros eksportas ir toliau liks šešėliuose – tarp moralės ir pelno.