Jau kelis mėnesius reikalauju viešai pateikti Mažeikių gamyklos pelną, perdirbimo maržas ir degalų pardavimo kainas Lietuvai, Lenkijai, Latvijai bei Ukrainai.

Tuo metu Lenkijos ORLEN grupės devynių mėnesių grynasis pelnas išaugo nuo 7,8 iki 21,5 mlrd. zlotų. Beveik tris kartus! Žinoma, tai visos grupės, o ne vien Mažeikių gamyklos rezultatai.

Kol Lenkijoje skaičiuojami milijardai, lietuviai prie degalinių skaičiuoja centus.

Degalai Lenkijoje kainuoja maždaug 40 centų už litrą pigiau. Taip, skiriasi akcizai ir kiti mokesčiai. Bet kodėl niekas aiškiai neparodo, kiek šį skirtumą lemia mokesčiai, o kiek gamintojų bei prekybininkų maržos?

Dar rugpjūtį siūliau svarstyti išskirtinio energetikos įmonių pelno apmokestinimą.

Ir ką išgirdau? Negalima pyktis su Lenkija!

O vos prabilus apie papildomą mokestį, ORLEN vadovybė ėmė kalbėti apie investicijų stabdymą ir galimą Mažeikių gamyklos uždarymą.

Tai kur bėgsite, ponai? Gamyklą ant ratukų pasistatysite? Būtingės terminalą į sunkvežimį įsidėsite? Vamzdynus susivyniosite kaip sodo žarną?

Dabar Vyriausybė pagaliau svarsto laikiną viršpelnio mokestį, tačiau finansų ministras Taurimas Valys vis dar laukia Lenkijos kolegų pozicijos.

Nuostabu. Lietuvoje mokestį svarstysime tik sužinoję, ar jis patinka Lenkijai.

O kur prezidentas Gitanas Nausėda?

Kai reikėjo papildomai apmokestinti bankus ar draudimo sektorių, politinės valios pakako. Kai kalba pasisuka apie ORLEN, staiga prasideda diplomatija ir baimė supykdyti strateginį partnerį.

Tai kur tos gerovės valstybės principai?

Aš nesiūlau bausti verslo už tai, kad jis uždirba. Reikalauju skaidrumo ir sąžiningų taisyklių.

Kiek uždirba „ORLEN Lietuva“? Kokios realios degalų kainodaros dedamosios? Ar išskirtinio pelno apmokestinimas būtų pagrįstas?

Strateginė partnerystė neturėtų reikšti, kad vienas partneris skaičiuoja milijardus, o kitas bijo paprašyti sąskaitos.