Kiekvienas žmogus, kiekviena tauta yra stipri ir tvirta tiek, kiek sveikos ir stipriai paplitusios jos šaknys.

Kaip ir bet kurio augalo, ypatingai medžio, gyvybė priklauso nuo to, kokios stiprios ir plačiai išsikerojusios jo šaknys.

Mūsų kaip žmonių ir tautos šaknys yra protėvių išmintis, papročiai, bendravimo bei gyvenimo ypatumai.

Daugelis žmonių kurie silpni, silpnavaliai, kurie neįsikabina į gyvenimą, pasiduoda priklausomybėms, yra iš silpnos šeimos ar giminės.

Ir atvirkščiai – tie kurie yra tvirti, stiprūs, kurie turi savo nuomonę, lengvai randa tikslą gyvenime yra kilę iš šeimų, kurios puoselėja tradicijas. Iš šeimų kurios supranta jog išminties perdavimas iš kartos į kartą yra sėkmės ir stiprybės garantas.

Mūsų tauta yra kilusi iš mažų miestelių, vienkiemių, bažnytkaimių.
Ir tai yra mūsų jėga.

Mūsų tauta šimtmečiais buvo kovų, karų tarp didelių tautų, kryžkelėje ir tai lėmė jog mes nuolat turėjome mokėti apginti savo žemes. Mes turėjome mokėti apginti savo šeimas ir namus.

Mes buvome tie kurie tikėjo savo Dievais ir stabais, o ne per jėgą krauju brukamą "teisingą" religiją.

Mūsų didžiavyriai buvo priversti politiškai žongliruoti religija ir krikštu, kad pasiektų savo geopolitinius tikslus.

Tačiau tauta, ypatingai žemaičiai, daugelį metų priešinosi ir spjovė svetimos tiesos pusėn. Jiems nereikėjo kažkieno kito nuomonės, paremtos kardu po kaklu, kad tikėti aukštesne galia.

Jie turėjo savo dievus, apeigas, papročius ir tai jiems padėjo išlikti per daugelį amžių vykusius karus.

Vienu metu net leido būti didžiausia jėga Europoje. Ir tai pasiekti padėjo užsispyrimas, žinojimas savo tikslo, turėjimas papročių ir stiprių šeimų. Šeimos be abejo pykstasi tarpusavyje. Netgi nuodydavo ir žalodavo vieni kitus. Iki to meto, kai reikėdavo kovoti su bendru priešu. Tuomet vyrai sugebėdavo pamiršti (bent tam kartui) tarpusavio nesutarimus ir suremdavo skydus prieš tėvynės priešą. Tas priešas dažniausiai būdavo iš išorės, svetimas.
Aš asmeniškai didžiuojuosi gimęs ir augęs nedideliame mieste Gargždai. Tai liudija netgi tai, jog studijų Taline pradžioje, po pirmųjų krikštų ir balių buvau pravardžiuojamas Gargždais. Mat labai jau visiems norėjau papasakoti kur jie ir kokie šaunūs yra. Vardą mano nauji draugai sužinojo daug vėliau, bet iš kur aš atvykęs, žinojo daugelis, net tų kurie su manim nebuvo susipažinę.

Aš niekada nesislėpiau po Klaipėdos šešėliu, nevaidinau jog esu iš uostamiesčio. Niekada nesikračiau jog esu iš kaimo, nes aš esu iš jo. Tai dalis manęs. Ten aš tapau tuo kuom buvau tuo metu.
Kaip sakė vienas mano pažįstamas studijų metais – kaimietis tai ne geografinė padėtis, o proto būsena.

Tad mieli didmiesčių gyventojai, prieš vadindami kaimiečiais žmones iš mažų miestų, susimąstykit.

Visų pirma iš kur patys kilę, visų antrą ar nesat kaimiečiai savo elgesiu ir suvokimu.

Supraskit jog be jūsų yra nemaža dalis tautos kuri gyvena provincijoje. Kuri nenori miesto gyvenimo. Kuri džiaugiasi tautos tradicijomis. Jai nereikia to progreso, kuris mieste yra priimamas lyg privalomas atnaujinimas telefone ar kompiuteryje. Iš reikalo. Nes tokia mada. Nes taip reikia. Nes visi taip daro.

Supraskite, jog tie „tamsūs“, jūsų kolektyvine nuomone, žmonės yra būtent tie kurie išsaugos jūsų protėvių papročius ir tradicijas.
Tie kurie išsaugos mūsų tautos identitetą, išskirtinumą ir veidą.