- Pone, pažvelkite, jie vėl čia. Jų daugiau ir jie visi basomis kojomis... - baikščiai ištaria sąžinė ponui.

- Kiek tai gali tęstis, man sunku prieiti prie lango, aš negaliu grožėtis aikšte, kada tai baigsis?

- Jie atnešė jums baltų balionų.

- Balionai? Gal ir neblogai, Kalėdoms papuoštų mano kabinetą...

- Gal pakviesti į vidų?

- Jokiu būdu, tie vargšai basomis, purvinomis kojomis gali ištepti mano grindis ir kilimus. Mes gi netrukus turėsim šventinį priėmimą, atvyks daug garbių ponių, panelių ir ponaičių. Ir patalpos iki tol dar gali neišsivėdinti... 

- Mes gi turime jiems šlepetes ir oro gaiviklių.

- Ne , ne , tada jie išteps ir šlepetes. Negerai. Įsakykite tarnams užremti duris, apsimesime, kad mūsų čia nėra.

- Pone, mes neturime tarnų, pas mus demokratija, mes kuriame gerovės valstybę.

- Kažkur aš tai jau esu girdėjęs.

- Atleiskite, kad priminiau, nenorėjau. Tai buvo jūsų žodžiai.

- Atleidžiu. Pamirškite, ir pasirūpinkite, kad tai būtų ištrinta ir iš jų atminties. Taip, negeri laikai, nėra ramybės. O ką aš dar esu sakęs?

- Sakėte, kad šitie rūmai bus ir jų rūmais. Kad čia kiekvienas galės apsilankyti..

- Taip. Neapdairiai pasielgiau. Pamenu, tada didžios iškilmės buvo, visai protą susuko.

- Tai ką įsakysite, mano pone?

- Tylėsim, neisim arti langų, gal kaip nors viskas savaime išsispręs. O jūs, mano sąžine, užsiimkite, prašau, kitais reikalais ir be rimtos priežasties manęs daugiau netrukdykite.

Tai yra autoriaus nuomonė, už kurios turinį minfo.lt neatsako.