°C
      2020 12 02 Trečiadienis

      Šarūnas Jasiukevičius. Kodėl palaikau Lenkiją ir Vengriją migrantų kvotų klausimu

      Nuotrauka: kauno.diena.lt nuotr.

      Autorius: propatria.lt informacija
      2020-11-19 21:00:00

      ES didžiosios valstybės, o konkrečiau Vokietija ir Prancūzija ilgą laiką vykdė savižudišką šeimos politiką. Tiksliau pasakius, nuolaidžiavo kultūrinio neomarksizmo idėjų sklaidai, kuri turi iš esmės tris taikinius: religiją, privačią nuosavybę ir šeimos institutą. Istoriškai taip jau susiklostė, kad būtent šiose dviejose valstybėse buvo palanki terpė tokiems procesams. Ryte šampaną mėgstantys išgerti prancūzai niekada nebuvo labai linkę į darbą ir buvo linkę į socializmą. Tad ideologiškai artimos neomarksizmo idėjos organiškai įsiliejo prancūzų galvose.

      Vokietijoje gi, priežastys kiek kitokios. Krūpčiodami nuo fašizmo šmėklos vokiečiai nagais kabinasi į viską, kas priešinga buvusiai santvarkai. Įtakos turi ir prigimtinis vokiečių polinkis į fanatizmą. Jie negali nieko daryti pusiau. Jei jau daro - tai turi būti finalinis sprendimas. Dėl šios priežasties pasaulis nuo antrojo pasaulinio karo nesudaro sąlygų Vokietijai turėt stiprios kariuomenės. Maža ką. 

      Visokio plauko mažumų teisių gynėjai, antifa ir trečiosios kartos feminizmo aktyvistai veikia pagal gerai spalio revoliucionierių atidirbtą schemą - susirado "engiamą" klasė, kurią pasišovė atstovauti ir ginti neprašyti. Tada tai buvo darbo liaudis, daba visokios mažumos. Tokiu būdu jiems atsivėrė durys į valdžią ir priėjimą prie pinigų.

      Siekdami įtvirtinti save politinėje arenoje neomarksistai stūmė savo agendą. Tam reikėjo kažką priešpastatyti. Ideologinėje kovoje yra būtinas koks nors taikinys, kuri reikia atakuoti norint įtvirtinti savo idėjas. Kažkada tai buvo buržuazija, dabar schemoje jos vietą užėmė tradicinės šeimos institutas.

      Žalą sunku buvo nuspėti nepatyrusiems politikos naujokams, be to būti progresyviais atrodė labai patraukli idėja. Metai iš metų įvairių naujai sugalvotų ir progresyvių partnerysčių / šeimų / komunų idėja nustūmė tradicinės šeimos institutą į geidžiamo ir teisingo pasirinkimo sąrašo galą. O kur dar visa paletė galimų rinktis lyčių. Ką po to su jomis daryti, niekas instrukcijų nepridėjo.

      Rezultatas pradėjo jaustis kuomet žmonės neskubėjo tuoktis, o susituokę neskubėjo susilaukti palikuonių. Senstanti antrojo pasaulinio karo boomerių kartą jau nebesugebėjo patenkinti darbo rinkos poreikių. Be to sparčiai augant senjorų skaičiui, sparčiai mažėjo galinčių jiems uždirbti pensijas. Valstybės susidūrė su artėjančia socialinės sistemos krize. Mat vakarų socialinė sistema sukurta po antrojo pasaulinio karo rėmėsi idėja, kad senų žmonių bus vis mažiau, o jaunų vis daugiau. Prie krizės prisidėjo dar ir tobulėjanti sveikatos apsauga, kuri gerokai prailgino gyvenimo amžių. Senukų vis daugėjo, o darbingo amžiaus prieaugio vis nebuvo.

      Šią problemą išspręsti buvo du būdai. Pirmasis ilgas ir sunkus. Bet patikimas ir veiksmingas. Reikėjo vėl pradėti ideologiškai stiprinti šeimos institutą, kad žmonės padėtų norėtų daugintis.

      Antrasis kelias buvo greitesnis ir paprastesnis. Bet ne toks tvarus. Tereikėjo importuoti darbingo amžiaus žmonių. Taip gimė idėja į ES prijungti rytų europiečius. Rytų Europoje neomarksizmo idėjos pasisekimo neturėjo, visi dar nebuvo atsigavę po Sovietų sąjungos. Šeimos institutas buvo kaip niekur stiprus. Tai buvo Sovietų rezistencijos virtuvių politikos pasekmė. Žmonės noriai dauginosi.

      Projektas buvo vainikuotas sėkmė. Prie to ypač prisidėjo stipriai žmogiškaisiais resursais nukraujavusios Lenkija ir Vengrija.

      Tačiau darbo jėgos resursai naujose valstybėse narėse nebuvo begaliniai. Ypač tai pasijautė pastarąjį dešimtmetį kuomet šioms valstybėms smogė europietiškom vertybėm vadinama neomarksizmo banga. Reikėjo skubiai imtis veiksmų.

      Naujas planas buvo pakartoti sėkmės istoriją, tik jau su darbo jėgos importu iš Afrikos. Ir čia įvyko neapskaičiavimas. Kultūriškai artimi rytų europiečiai per kelis metus puikiai integravosi vakarų Europoje. To nebuvo galima pasakyti apie atvykėlius iš Afrikos. Vakarų Europa susidūrė su problemomis, kurių išspręsti nebuvo įgali.

      Tada gimė geniali idėja - sukurtų problemų sprendimą permesti ant kitų valstybių pečių. O dabar visi solidariai pasidalinkime "pabėgėlių" kvotomis! Paprasčiausias būdas problemą išspręsti, buvo jos atsikratyti.

      Lenkija, o ypač Vengrija, kuriose šeimos institutas vis dar stiprus, kol kas dar nejaučia socialinės sistemos griūties grėsmės. Ir jiems visai nereikia naujo kraujo. Kultūriškai svetimų žmonių importas jiems reiškia vien problemas. Be to ne savo, o Vokietijos ir Prancūzijos neomarksistų sukeltas problemas. Suprantama, kad jų spręsti neturi visiškai jokio noro.

      Iš kitos pusės, tenykščiai politikai iš arti pažinę senąjį marksizmas, supranta kuo kvepia neomarksizmas su visomis mažumų teisėmis ir kita ideologiškai angažuota politinė našta valstybei. Ir jiems visai nereikia ateityje tų problemų, kurias šiandien bando išspręsti Vokietija ir Prancūzija. 

      Lietuvoje apie tai nekalbama, nes importuoti "pabėgėliai" pas mus užsibūti nenori. Kita vertus, esame maža valstybė, kurioje per maža imtis žmonių, kad jų tarpe atsitiktinai atsirastų politiškai toliaregiškai įžvalgių žmonių. 

      Mane labiausiai stebina žmonių negebėjimas per emocinę dūmų uždangą nematyti pragmatiškų tikslų ir matematikos. Dar labiau stebina žmonių naivus tikėjimas, kad tokie sprendimai daromi iš geros širdies, noro kažkam padėti, kad pasaulyje būtų taika, ramybė ir vienybė.

      Skaityti komentarus