Teismas nusprendė, kad vaikų testavimas buvo teisėtas, nors šios priemonės buvo taikomos be realaus teisinio pagrindo ir proporcingumo vertinimo, pažeidžiant vaikų ir jų tėvų teisę į kūno neliečiamumą bei savanorišką medicininę intervenciją. Tokie vertinimai kelia klausimą – ar pandemijos metu vaikai buvo laikomi žmonėmis su teisėmis, ar tik priemone statistikai?

Dar daugiau – teismas rėmėsi teiginiu, kad nuotolinis mokymas „nėra vaikams kenksmingas ar žalingas“, nors moksliniai tyrimai liudija priešingai.

Vilniaus universiteto 2021 m. mokslo studija parodė, kad nuotolinio mokymosi metu ženkliai padidėjo vaikų ekranų laikas, suprastėjo miegas, dėmesio koncentracija, emocinė savijauta, o socialinė izoliacija tapo kasdienybe.

2022 m. tyrimas apie ilgalaikį ekranų poveikį vaikų fizinei ir psichikos sveikatai atskleidė ryšį tarp priverstinio buvimo prie ekranų, nerimo, depresijos simptomų, nutukimo ir regėjimo pablogėjimo.

Labiausiai nukentėjo mažesni vaikai, socialinę riziką patiriančios šeimos ir specialiųjų poreikių turintys mokiniai – tie, kuriems mokykla buvo ne tik žinių, bet ir saugumo vieta.

Vis dėlto teismas šių įrodymų nepaisė. Sprendimas priimtas tik dabar, kai pandemijos tema jau išblėsusi, todėl įvykdytas tik „formalusis teisingumas“, be realaus teisių atkūrimo ir atsakomybės.

Sprendimas neabejotinai bus skundžiamas, nes teisingumas negali būti laikinas, kai kalbame apie mūsų vaikų teises, sveikatą ir orumą.

Mes nenuleidžiame rankų – nes teisingumas turi būti ne deklaruojamas, o įgyvendinamas.