Tada ji sako, kad necituos savo frazės, nes buvo kontekstas, aplinkybės ir t. t. Iš esmės taip ji užsimena, kad jos žodžiai buvo „netinkamai suprasti“. Kitaip tariant – klaida ne jos, o žmonių, kurie nesuprato.

Toliau ji paaiškina, kad kartais jos liežuvis „per greitas“. Taip ji sumenkina problemą: neva nebuvo blogos minties, tiesiog netyčia išsprūdo.

Ir dar – ji nesako tiesiai: „taip, tai buvo neteisinga“, o formuluoja sąlyginai: „jeigu pasakiau ką nors, ko nesugebėjau paaiškinti, tai vadinasi, neturėjau taip sakyti“. Tai nėra tvirtas pripažinimas, tai – „jeigu“ atsiprašymas. Kaip pasakymas: „jeigu ką, atsiprašau“.

Paskui ji staiga keičia temą. Vietoje to, kad pasiliktų prie savo žodžių ir jų pasekmių, ji ima moralizuoti dabartinei valdžiai: kad jie patys turėtų būti geresni, kad jie cituoja jos sakinį pigiai ir t. t. Taip ji iš „kaltinamosios“ staiga virsta „vertintoja“ – tarsi perima iniciatyvą.

Galiausiai ji pasako: „Kas norės – atleis, kas nenorės – ne“. Ir dar prideda, kad memai nieko nekeičia. Tokiu būdu ji tarsi uždaro temą: ne bando iš tikro atsakyti už pasakytus žodžius, o padeda tašką pati, lyg viskas jau išspręsta.

Kas čia iš tikrųjų vyksta:
Ji ne tiek atsiprašo, kiek bando sumažinti savo kadaise pasakytos frazės svorį ir perstumti dėmesį į kitus politikus. Tai toks „atsiprašymas be atsiprašymo“: gražiai suformuluotas, bet be aiškaus pripažinimo „taip, aš klydau“.

Jei tai būtų tikras nuoširdus atsiprašymas, ji būtų pasakiusi paprastai: „Taip, tada pasakiau arogantiškai. Tai buvo klaida. Atsiprašau visų, kuriems tai skaudėjo. Aš taip daugiau nedarysiu.“

Bet to nėra. Vietoj to – atsargūs žodžiai, konteksto korta, sąlyginis „jeigu“, moralai kitiems ir bandymas perrėminti situaciją.

Trumpai: tai ne tikras atsiprašymas, o politinis manevras – gražiai suformuluotas tekstas, kuriuo ji bando sušvelninti senų žodžių poveikį ir kartu „permesti kamuolį“ į dabartinės valdžios pusę.

Tad ne, mielieji, nepaeis: jei kas nors nepatinka, po 3 metų išsirinksite kitus.