Kad man svarbu, jog Lietuvoje būtų kalbama lietuviškai (netgi keikiamasi lietuviškai). Man svarbu, kad žmogus būtų vertinamas pirmiausia už tai, kad jis apskritai yra, o ne rūšiuojamas pagal keistas taisykles.

Kad šeima būtų valstybės pagrindas. Ir ji būtų sukurta iš tėčio, mamos ir vaikų. Kad Lietuvai svarbiausia būtų Lietuvos vaikai. Kad valstybė būtų statoma ant tikėjimo pamato ir paremta krikščioniškomis vertybėmis. Kad būtų saugomas lietuviškas kaimas. Kad būtų puoselėjami mūsų regionai, jų unikalūs papročiai ir tarmės.

Kad valstybė nuolat investuotų į savo žmonių sveikatinimą ir ligų prevenciją. Kad švietimas būtų paremtas ne bukais testais, o ilgais ir gražiais rašiniais, rašomais ranka. Kad pensininkai gyventų oriai, o visuomenė juos gerbtų už jų patirtį ir apskritai už tai, kad jie daugiau Lietuvos matė ir ilgiau ją kūrė.
O svarbiausia, kad kiekvienas mūsų didžiuotųsi, jog yra lietuvis! Toks unikalus nepakartojamas. Su stiprybe, kurią semia iš praeities.

Visiška konservatorė. Visiška krikščionė. Marijos žemėje.

Jei kam nepatinka, galite mesti kokį virtualų akmenį ir pasišalinti. Nes aš jau nepasikeisiu.

P.S. Visa ši refleksija kilo iš to, kai sulaukiau pastabos, jog turime keistis, kad išliktume. Ne, brangieji, mes nieko neprivalome, jei tai griauna mūsų pamatus. Kad išliktume, turime būti tvirti. Tai visada padėjo. Padės ir dabar.