°C
      2022 06 25 Šeštadienis

      Vytautas Radžvilas. Kada atsitiesime? – Kai sugrįžime į savo istoriją

      Nuotrauka: propatria.lt nuotr.

      Autorius: propatria.lt informacija
      2022-06-20 15:00:00

      Autorius yra politikos, filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

      Lietuvoje vis dar esama žmonių, kurie mąsto ir klausia: Kada atsitiesime? Ar tai įmanoma, o jeigu taip – nuo ko pradėti?

      Antano Maceinos straipsnis iš esmės yra atsakymas į šį klausimą: kai sugrįžime į savo istoriją. Iškiliojo filosofo apmąstymai iš pirmo žvilgsnio skirti išeivijai. Tačiau taip nėra – jie surašyti tarsi dabar, o ne prieš daugelį dešimtmečių, ir skirti visiems mums. Jo atsakymą galima sukonkretinti šiandienai: atgausime viltį atsitiesti tada, kai vėl pradėsime eiti į ne valdžios režisuojamus valstybinių švenčių ir svarbiausių istorinių datų minėjimus.

      Kai pamėginsime vėl sugrįžti į savo istoriją. Nacionalinis susivienijimas visada ypač daug dėmesio skiria iš pažiūros būtent nepraktiškiems kalbos, kultūros, istorinės atminties gynimo klausimams. Tokia veiklos strategija daug kam kelia nuostabą, kuri neretai virsta klausimu: kodėl vadovaujatės naiviu idealizmu ir švaistote laiką ir jėgas tokiems niekniekiams, užuot visą energiją sutelkę į žmonėms svarbius ekonominius ir socialinius klausimus?

      Į šią pagrįstą abejonę geriausia atsakyti klausimu: kodėl XIX a. tautinio atgimimo šaukliai pirmiausia ėmėsi gaivinti nykusią kalbą ir kūrė pasakojimą apie mūsų protėvių didvyriškas kovas, o Sąjūdis reikalavo atkurti istorinę tiesą, užuot savo didžiuosiuose mitinguose iš karto pradėjęs kalbėti apie tuščias parduotuvių lentynas ir kasdienius nepriteklius bei nuolatines ,,deficito“ paieškas?

      Principinis atsakymas, kurį aiškiai žinojo arba bent intuityviai atrado tautinių atgimimo ir  laisvės kovų sąjūdžių pradininkai ir vedliai, yra toks: kad ir kokie svarbūs medžiaginiai žmonių poreikiai, jie neturi galios sutelkti nors kiek ilgesnei ir atkakliai kovai. Todėl, kad vartojimas savo giliausia esme yra grynai privatus veiksmas. Badas ir nepakeliamas alkis gali trumpam suburti nevilties apimtų žmonių minią, kuri pakels maištą reikalaudama duonos. Bet kas nutinka, kai duonos gabalėlis atsiduria peralkusio žmogaus burnoje ir galiausiai šis pasijunta sotus? Ar įmanoma, kad numalšinus alkio jausmą, subūrusį jį kenčiančius žmones į minią, nenutrūktų tuos žmones siejęs ryšys ir jie neišsiskirstytų kas sau?

      Įsivaizduokime nepatenkintų sunkia ekonomine ir socialine padėtimi menkai apmokamų darbuotojų, skurdžias išmokas gaunančių pensininkų ir neįgaliųjų, bedarbių ir studentų, kitų grupių didžiulį protesto mitingą, kuriame būtų reikalaujama pagerinti gyvenimo sąlygas. Ką tokio mitingo akivaizdoje turi daryti ir paprastai daro valdžia? Ogi skaičiuoja, kuri akcijoje dalyvaujanti grupė ar grupės kainuos pigiausiai. Ir visiškai arba iš dalies patenkina tų grupių reikalavimus. Kai į kitą mitingą rinksis ankstesniajame mitinge nieko nepešusios grupės, ar jau pamalonintieji ateis jų paremti? Greičiausiai ne.

      Kad ir kokie būtini ir naudingi tokie proginiai susitelkimai tam tikromis sąlygomis, jie turi vieną nepanaikinamą trūkumą. Asmeninius poreikius siekiančių patenkinti žmonių sambūris būtent dėl juos saistančio ryšio paviršutiniškumo ir trumpalaikiškumo iš principo negali įgyti to, kas vadinama kolektyvine politine valia. Be jos neįmanoma išspręsti jokių iš tiesų fundamentalių visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimų. Tikrai bendrystei sukurti  neužtenka net kalbos. Ta pačia kalba šnekantys gali neturėti nors kiek tvirtesnio ir gilesnio artumo ir solidarumo jausmo, kuris juos tarpusavyje sietų labiau, negu su jų kalbą mokančiu kitos tautos žmogumi ar tiesiog svetimšaliu. Panašiai kaip mokėdami anglų, lenkų ar kitą kokią kalbą netampame anglais, lenkais ar dar kuo nors, lygiai taip mokėdami savąją lietuvių kalbą savaime dar nesame tikrais lietuvių tautos nariais.

      Tauta mus paverčia tik kolektyvinė istorinė atmintis, susiejanti gelminiu ir tvariu ryšiu, kurio šerdis yra supratimas, jog esame per amžius bendro likimo saistoma žmonių bendrija. Ateidami į šį pasaulį gimstame kaip šios iš šimtmečių glūdumos ateinančios bendrijos nariai. Kodėl būtent tos, o ne kitos – paslaptis. Atėjimas į tą, o ne kitą bendriją neturėjus galimybės pasirinkti – neatšaukiamas. Ir todėl paliekantis vienintelį pasirinkimą: likti ištikimam tai bendrijai arba mėginti apsimesti kuo nors kitu. Tai – beviltiškas ir gėdingas bandymas pasprukti iš savo istorijos, į kurią esi įmestas pačiu savo gimimo faktu. Tokia pagrindinė A. Maceinos įžvalga.

      Kodėl ji tokia svarbi politiškai šiandien? Ogi todėl, kad santykis su istorija yra lakmuso popierėlis, leidžiantis valdžiai be vargo atskirti ir atpažinti, su kuo ji turi reikalą. Tik žvelgiant per šio santykio prizmę tampa įmanoma tiksliai atskirti, kas slypi už tarsi visiškai panašių vertybinių nuostatų. Nuoširdžiai ginti krikščionybę, prigimtinę šeimą, kalbą, tautą gali net Lietuvos valstybei abejingi ir net pasiruošę neliūdėti jai žlugus žmonės. Tiesą sakant, nėra sunku ir deklaruoti lojalumą tai valstybei. Bet yla išlenda iš maišo ir takoskyros išryškėja kai tik stojama akistaton su savo pačių istorija. Požiūris į 1940 m. aneksiją ir trėmimus, Birželio sukilimą ir pokario rezistenciją, LSSR vertinimas griežtai ir tiksliai viską sudėlioja į vietas ir išsklaido įsivaizduojamo  pažiūrų bendrumo ir tariamos vienybės iliuzijas.

      Valdantieji supranta: kol piliečiams nerūpi istorija, jie gali miegoti ramiai ir be baimės daryti, kas tik šauna į galvą. Mat santykis su istorija todėl ir yra tas lakmuso popierėlis, kad jis  leidžia įžvelgti per kiekvieno sielą ir širdį praeinančią takoskyrą tarp laisvo piliečio ir vergo. Minėjimai yra tik akimirkos, kai ta takoskyra tampa fiziškai regima. Pradėsime ir įprasime į juos vaikščioti – atsitiesime. Ne – vadinasi, ne. O laisva valia duota tam, kad galėtume apsispręsti, norime ar nenorime sugrįžti į savo istoriją.

      Skaityti komentarus