Esi stilinga mama, kaip sugebi suderinti motinystės džiaugsmus ir vargus su stiliaus kūryba?

Ačiū, pas mane šie dalykai, turbūt, jau seniai persipynė, ir nesugebėčiau jų atskirti. Nors kitiems tai gali skambėti kiek keistokai. Aš nesistengiu kurti įmantraus Vėjos stiliaus, dėl ko tektų sėdėti naktimis ir galvoti vieną ar kitą derinuką. Viskas gaunasi natūraliai. Kaip jau esu minėjusi - Vėjos stilių apibūdinčiau taip: „lyg ir panašu į mamą, bet kartu vaikiška“. Nesistengiu jos jokiais būdais paversti suaugusia anksčiau laiko. Tiesiog norisi tą vaikišką įvaizdį pateikti savaip, su savo idėjomis, ir atradimais pasidalyti su kitomis mamomis. Na neslėpkim, juk visos nori savo vaikučius rengti kuo gražiau. O kaip ten sakoma: „dėl skonio nesiginčijama“, bet jei tavo derinukai gražu ir kitiems, tai valio, ir dėl to tik širdis džiaugiasi.

Nuo ko prasidėjo „My Tiny Copy“ idėja? Kas Tave paskatino į mažylio stilių pažvelgti taip kūrybiškai?

Pati idėja gimė visai netikėtai ir, sakyčiau, labai greitai. Žinot kaip būna:  šauna gera mintis į galvą kartais, ir arba tu ją paleidi, arba bandai įgyvendinti. Pabandžiau ir visai viskas gerai čia plėtojasi.
Kaip aš juokauju, pati pati pradžia, kuri prisidėjo prie visos šios idėjos realizavimo, tai turbūt ta akimirka, kai sužinojau, kad laukiuosi mergaitė,s ir tada jau visoms draugėms sakiau: „na nebus ji pas mane vien tik rožinė princesė“. O jei rimtai, tai viskas gimė vienos fotosesijos su pačiu geriausiu mūsų fotografu – Vėjos tėčiu (be to, tai buvo jo baigiamoji fotografavimo kursų užduotis) metu. Pasidalinau ne viena nuotrauka soc. erdvėje savo asmeninėje paskyroje ir sulaukiau klausimų: „o kas čia bus?“, tai ir pagalvojau, na ką – dabar arba niekada. Taip ir atsirado „My Tiny Copy“  - tinklaraštis stilingoms mamoms apie vaikų stilių, idėjas, atradimus, bei derinukus kartu su mama. Pradžioje tai buvo daugiau savirealizacija, nes aš iš tų žmonių, kurie negali išsėdėti vienoje vietoje, kuriems reikia daryti kelis darbus vienu metu. O laikui bėgant virto mielu širdžiai pomėgiu, kuris po truputį perauga į darbą.

 „My Tiny Copy“ jau metai. Kas įvyko per šiuos metus? Kokie ateities planai?

Taip, jau beveik metai! Negaliu patikėti kaip greitai bėga laikas, nors kai gimsta vaikas ir, kai tu matai, kaip jis sulig kiekviena diena tobulėja, keičiasi ir auga, tada lyg ir turėtų būti viskas akivaizdu, bet toli gražu taip nėra. Taip kartais norisi šaukti: „ei sustok truputį, noriu dar pasimėgauti šia akimirka“.

Per šiuos metus įvyko labai daug gražių dalykų, apie kuriuos kažkada tik galėjau pasvajoti. Šiuos metus įvardinčiau  „My Tiny Copy“ augimo metais. Augimo iš mažos idėjos į vis stiprėjantį projektą, kuris pritraukia į savo būrį vis daugiau neabejingų mamų. Kaip rašiau pačiame pirmame „My Tiny Copy“ įraše: „juk visi, kas rašo, nori tikėti ir tiki, kad atsiras ir tie, kas skaitys!“

Kokie ateities planai? Jų tikrai nemažai ir įvairių (žiūrėsim kokius ir kada pavyks įgyvendinti). Aišku, derinukų kūrimas, idėjų pateikimas – tai pagrindas, kuris liks visada. Foto projektai (po gruodžio mėnesį startavusio  My Tiny Copy „Kalėdos lyg iš atviruko“), įtraukiantys ne vieną lietuvių kūrėją ir suburiantys visus į vieną didelį būrį, tai irgi manau taps gražia dalimi viso to, ką darome (atsižvelgiant į tai, jog antrasis kaip tik „ant nosies“).

O vienas iš pirminių mano tikslų, kuris tikrai nepasikeitė – užauginti žinomą ir visiems pažįstamą vardą, kurio veikla neapsiribotų vien tik įvaizdžio ir derinukų kūrimu, bet ir prasiplėstų į kitą kūrybą po „My Tiny Copy“ ženklu. Konkrečiai mūsų kūrybą, pradedant nuo idėjų popieriaus lape, kurios, jei pavyks ateityje, ko labai tikiuosi, galėtų nugulti į kiekvienos „stiliagos" spintą.

 Kaip vyksta visas Vėjos stiliaus kūrimo procesas? Į ką orientuojiesi jai rinkdama drabužėlius?

Nieko ypatingo. Kol dar galiu viską spręsti už ją, tai labai paprasta. Bus, manau, kiek sudėtingiau, kai ir Vėja pradės sakyti savo norus ir pageidavimus. Būna kartais jau ir pasako, ir aš jai leidžiu tai daryti ar net klausau jos nuomonės. Bet tokiu atveju yra dvi pasirinkimo galimybės (kurios tinka abi): pvz., šie batai ar kiti, šis švarkelis ar anas ir pan. Ji išsirenka, kuris jai gražus, ir tada su mielu noru pati  pasipuošia. Ir tikrai manęs nestebina, kad dažniausia ji pasirenka tą variantą, kurį pasirinkčiau ir aš. Tikra tiesa, jog vaikas visko nuo pirmų dienų mokosi iš savo tėvų, net jei tai yra skonio ir stiliaus formavimas.

O renkantis rūbelius man visada svarbiausia medžiagos sudėtis. Medžiagos to rūbelio, kuris tiesiogiai kontaktuoja su dukrytės kūnu, tai turi būti maloni ir natūrali medžiaga, jokios sintetikos. Na, o viršutiniai rūbeliai (pvz. koks švarkelis) jau gali būti renkamas iškeliant į pirmą vietą ne medžiagos sudėtį, o išvaizdą.

Vėjos spintoje labai daug lietuvių kūrėjų drabužių, ką galėtum pasakyti apie lietuvišką madą, drabužių kokybę, kokybės ir kainos santykį?

Myliu aš tuos lietuvių kūrėjus! Labai! Tikrai ne vieną rūbą turiu pati. Bet čia du skirtingi dalykai: rūbai suaugusiems ir mažiesiems. Kadangi laiko prasme mažųjų rūbeliai dėvimi daug trumpesnį laiką dėl paprastos priežasties – jie pakankamai greit juos išauga. Bet, jei rūbelis tarnauja visą jo dėvėjimo laikotarpį ir tu neturi prie ko prikibti, tai kokybės tikrai pakanka.

Kaip ir kiekvienoje rūbų rinkoje, taip ne išimtis ir mažųjų mada, kokybės ir kainos santykis būna tikrai įvairus, kartais tikrai prasilenkiantis su sveiku protu. Bet čia daugiau reikėtų kalbėti ne apie pačią rūbų kokybę, kiek labiau apie darbo kaštus lyginant pasaulinius brand‘us ir masinį rūbų siuvimą bei naujai susikūrusų lietuvių kūrėjų ženklą, kur kiekvienas rūbelis siuvamas atskirai po užsakymo, dažniausiu atveju vieno ar kelių asmenų mažos komandos. Tai dėl to ir pasitaiko visokių kainos niuansų, nes tai juk verslas, kuriame visi nori uždirbti. Todėl mes dažniausia ir deriname lietuvių kūrėjų darbus su tarptautiniais ženklais, dėl ko išsilygina visi kainų skirtumai.

 Kiek kainuoja stilingai rengti mažylį? Gal žinai kokių gudrybių, kaip sutaupyti?

Stilingai rengti mažuosius kartais kainuoja daugiau laiko nei pinigų. Paprasta taisyklė – jau turimą rūbelį priderinti prie kažko naujo taip, jog tas rūbelis atgytų visai kitomis spalvomis. Truputis kūrybiškumo ir marškinėliai iš prekybos centro vos už kelis eurus gali labai gražiai susidraugauti su lietuvių kūrėjų  sijonu/kelnėmis ir atvirkščiai. Reikia tik nebijoti derinti ir rūbelių ieškoti visur: pradedant tarptautinių ženklų parduotuvėmis, prekybos centrais ar užsisakant internetu iš lietuvių kūrėjų. Na ir aišku būna tokių gerų išpardavimų, per kuriuos tikrai akivaizdžiai sutaupai. Ir kas ten tau pasakys apie vaiko rūbą, kad čia senos kolekcijos rūbelis. Vaikų mada – ji juk tokia lanksti, reikia tik truputų kūrybiškumo. O jei jo pritrūko, jau žinot kur galima jo pasisemti. (Juokiasi)

 Kokia Jūsų kasdienybė su Vėja? Kokie dienos ritualai?

Jei atvirai, mano vaikas nestovi visą dieną prie sienos gražiai aprengta, kol mamai pavyks „pagauti“ gerą kadrą, ir jai tikrai nėra draudžiama dūkti ar valgyti ledus, jei ji su šviesia eilute. Čia gi rūbai, kurie po dienos įmesti į skalbyklę kuo puikiausiai išsiskalbia. Todėl mūsų diena kaip ir visų, auginančių dvimečius.  Dabar darželio metas, todėl pusė dienos ji užsiėmusi su darželio draugais, kita dienos pusė – mūsų laikas kartu: žaidimai, pasivaikščiojimai gryname ore ir tikrai ne prekybcentriuose, minimalios pamokėlės skaitant knygutes ir darant užduotėles. Svarbiausias dienos ritualas – tai staigmenėlė grįžus iš darželio, kurią ji randa savo priešpiečių dėžutėje, o čia jau galvosūkis mamai, kaip kiekvieną dieną ją vis labiau nustebinti. Žodžiu, abi džiaugiamės vaikystės malonumais, o aš stengiuosi, jog Vėjai ji būtų tiesiog linksma ir vaikiška, o tam reikia tiek nedaug – tik dėmesio.