Adventas – tai ne tik keturios savaitės iki Kalėdų, ne tik žvakių vainikas ar kalėdinių dainų fonas prekybos centruose. Adventas – tai vidinė erdvė, kvietimas sustoti, nutildyti triukšmą ir grįžti į širdį. Tai laikas, kai žmogus kviečiamas ne daugiau pirkti daugiau, o giliau jausti ir iš tikrųjų pamatyti kitą žmogų.
Šiuolaikiniame pasaulyje gyvename nuolatinėje priešpriešoje: „teisingi“ ir „neteisingi“, „mes“ ir „jie“, „savieji“ ir „svetimi“. Skirtingos nuomonės, politinės pažiūros, socialiniai burbulai skaldo visuomenę ir net šeimas. Adventas šioje įtampoje tampa ypatingu kvietimu – mažinti susiskaldymą, ieškoti ne to, kas mus skiria, o to, kas jungia.
Jėzaus mokymas buvo radikalus ir nepatogus: mylėkite ne tik tuos, kurie jus myli, bet ir tuos, kurie jums nepatinka, kurie skaudina, erzina ar kelia pasipriešinimą. Jis kvietė pamatyti žmogų net ten, kur matome „priešą“. Ne tam, kad pateisintume neteisybę, bet tam, kad išliktume žmonėmis, o ne baime ar pykčiu valdomomis būtybėmis.
Adventas primena, kad tikra taika prasideda ne nuo išorinių susitarimų, o nuo vidinės būsenos. Kol širdyje kaupiasi nuoskaudos, nepasakyti žodžiai, tylus pyktis ar nusivylimas, jokios šventės neatneš ramybės. Todėl šis laikas skirtas susitaikymui – su savimi, su artimaisiais, su gyvenimu tokiu, koks jis yra dabar.
Dažnai prieš šventes susitelkiame į dovanas: ką nupirkti, kuo nustebinti, kiek išleisti. Tačiau Adventas tyliai klausia: ar tikrai to reikia labiausiai? Kas iš to, kad dovanos brangios, jei jos teikiamos pavargusia širdimi, skubant, be tikro buvimo kartu? Kartais nuoširdus pokalbis, išklausymas, laikas be telefono rankoje turi daug didesnę vertę nei bet kuris daiktas.
Širdies neatveriame per skubėjimą. Ji atsiveria per tylą. Per buvimą. Per drąsą pažvelgti į save ir paklausti: ką aš nešuosi savyje? Ką noriu paleisti, kad į šventes galėčiau ateiti lengvesnis? Adventas yra puikus metas atleisti – ne todėl, kad kitas to nusipelnė, o todėl, kad mums patiems reikia laisvės nuo nuoskaudų ir kitų kaltinimo.
Paruošti širdį šventėms – tai reiškia sąmoningai rinktis rimtį vietoje triukšmo, atjautą vietoje teisumo, dialogą vietoje tylinčio atstūmimo. Tai reiškia prisiminti, kad kiekvienas žmogus, net ir tas, kuris mąsto kitaip, išgyvena savo baimes, skausmus ir ilgesį būti priimtas.
Adventas nekviečia tapti tobuliems. Jis kviečia tapti tikresniais. Šiek tiek lėtesniais. Šiek tiek šiltesniais. Jei per šį laiką pavyks bent vienam žmogui pasakyti tai, kas ilgai buvo nutylėta, apkabinti vietoje priekaišto ar išklausyti vietoje ginčo – tai jau bus tikra šventės pradžia.
Nes Kalėdos prasideda ne po eglute. Jos prasideda širdyje, kuri išdrįso atsiverti.
Skaityti komentarus