Tikrasis pakankamumas — vidinė būsena, o ne turimų daiktų sąrašas

Kiekvienas žmogus turi savą ribą, už kurios prasideda vidinė ramybė — „man užtenka“. Kai kuriems užtenka nedaug: paprasto maisto, tvarkingo namų kampo, kelių mylimų žmonių šalia ir nedidelio džiaugsmo kasdien. Tokie žmonės vertina tai, ką jau turi, ir nesiekia pertekliaus vien tam, kad jaustųsi vertesni. Jie gyvena su dėkingumu, o ne su pretenzijomis. Ir būtent dėkingumas, kaip subtili energija, pritraukia dar daugiau gerų dalykų.

Tokie žmonės — tarsi senos sielos. Jos jau perėjo gyvenimus, kuriuose mokėsi godumo, kaupimo, baimės prarasti. Šiandien jos renkasi lengvumą, vidinį pripildymą ir supranta tikrąją daiktų, santykių bei patirčių vertę. Jos nejaučia poreikio kažkam įrodinėti, lenktyniauti ar pasivyti iliuzijas.

Turtas, kuris neskaičiuojamas pinigais — tai širdies ramybė.

Mokymosi kelyje: kai nuolat „maža“

Kitos sielos dar tik mokosi. Jos įsitikinusios, kad pasaulis joms kažką skolingas. Jos nuolat jaučia, kad turi per mažai — pinigų, dėmesio, sėkmės, galimybių. Jos krauna, kaupia, lygina save su kitais, dreba dėl to, ką turi, ir pameta akimirką „čia ir dabar“.

Tokia būsena nėra bloga ar žema — tai tiesiog mokymosi etapas. Žmogus, kuris niekada nepatyrė vidinio „man užtenka“, negali staiga tapti dėkingas. Jis eina per godumo ir nuolatinio trūkumo pamokas tam, kad galiausiai suprastų, jog net didžiausi turtai neatneša ramybės, jei viduje tuščia.

Tokie žmonės dažnai patys savęs nesupranta: jie siekia daugiau, bet negali pasidžiaugti tuo, ką pasiekė. Jie gali turėti milijoną, bet jaustis skurdžiai. Ne todėl, kad neturi, o todėl, kad vidinė būsena suformuota iš baimės ir nuolatinio „dar negana“.

Ir vėl — tai nėra nuodėmė ar gėda. Tai tiesiog kelias. Vieniems reikia mažiau laiko, kitiems — daugiau. Galbūt kelių gyvenimų.

Svarbiausia — pasirinkti savo aplinką

Jeigu tave vargina žmonės, kurie nuolat skundžiasi, nevertina to, ką turi, ir gyvena trūkumo energijoje, tu neprivalai jų keisti. Ir neprivalai jų gelbėti. Tiesiog leisk jiems eiti savo keliu. Kiekvienas mokosi savo tempu.

Gyvenk tarp tų, kurie vertina paprastumą, dėkingumą ir vidinį gausos jausmą. Tarp žmonių, kuriems nereikia kaupiamų turtų, kad jaustųsi visaverčiai. Jie primena, kad tikroji gerovė — tai būsena, o ne skaičius banko sąskaitoje.

Gebėjimas džiaugtis mažu — svarbiausia gausos paslaptis

Kai žmogus išmoksta jausti pilnatvę ne nuo pertekliaus, o nuo vidinio balanso, į jo gyvenimą atsiveria tikros galimybės. Dėkingumas kuria vibraciją, kurią galima apibūdinti kaip kvietimą visatai: „Aš vertinu tai, ką turiu — jei atsiųsi daugiau, priimsiu su meile.“

O visata kažkaip stebuklingai visada atsigręžia į tą, kuris dėkingas, o ne nepatenkintas.

Juk kartais pakanka labai nedaug — rytinės arbatos puodelio, švaraus oro gurkšnio, pokalbio su artimu žmogumi, savęs priėmimo — kad pasijustum turtingu.

Ir kai žmogus jaučia pilnatvę viduje, pasaulis apdovanoja jį išorine pilnatve.