Bet nesigailiu. Ruduo nėra kokia nors pabaiga, kai reikia atsisveikinti su savim ar rūšiuoti, ką iš praeities išmesti. Tai tiesiog metų derliaus metas, kai gali ramiai pagalvoti, ką padarei, ko ne. Ir aiškiau pamatyti, kas neturėjo jokios reikšmės.

Ir jūra rudenį kitokia. Nebereikia jai poilsiautojų, skėčių ir triukšmo. Be viso to lieka vienišesnė, bet ir tikresnė. Su vėju, didelė ir amžina. Kaip ir mes, kai rudenį ateina toks metas – nebereikia minios, kad jaustumeisi gyvas. Ir svetimų akių, kad žinotum, kas esi.

Ir tik tada staiga supranti: ruduo nėra laikas, kai gyvenimo lieka mažiau, tiesiog jame lieka mažiau nereikalingo. Medžiai paleidžia lapus, žmogus numeta iliuzijas. Kad jos ir vėl ataugtų...

Gal niekur nebeskubėkim. Pabūkim prie tų, kuriuos mylim. Patylėkim, kai nėra ką pasakyti. Pažiūrėkim, kaip dar vienas krinta lapas, kaip grįžta bangos, kaip tolsta diena.
Ne viską gyvenime reikia suspėti. Kai ką reikia paprasčiausiai išgyventi. Tiesiog būkim.