Už mūsų norų slepiasi baimė būti atstumtiems

Prašydami partnerio kažko svarbaus, rizikuojame išgirsti „ne“. Jeigu prašome dažniau kartu leisti vakarus, galime sužinoti, kad jam to visai nereikia. Jeigu pasakome, kad mums trūksta švelnumo, galime susidurti su abejingumu. Jeigu prabylame apie didesnį artumą, bendrą ateitį ar kitokį santykių modelį, gali paaiškėti, kad mūsų norai nesutampa.

Tačiau dažnai bijome ne paties atsisakymo, o to, ką jis mums reikštų. Partnerio „nenoriu“ galime išgirsti kaip „tu man nesvarbus“, „tavo poreikiai man nerūpi“ arba net „aš tavęs nemyliu“. Nors šie dalykai nebūtinai susiję, mūsų viduje jie gali susilieti į vieną skaudų išgyvenimą.

Todėl kartais pasirenkame nežinoti. Kol nepasakėme, ko norime, vis dar galime tikėtis, kad partneris kada nors pats tai pasiūlys. Kol nepaklausėme, nereikia susidurti su atsakymu, kuris galbūt sugriautų mūsų įsivaizdavimą apie santykius. Tylėjimas trumpam apsaugo nuo nusivylimo, tačiau ilgainiui gali tapti jo priežastimi.

Tikimės, kad mylintis žmogus pats supras

Viena romantiškiausių ir kartu problemiškiausių santykių iliuzijų yra įsitikinimas, kad tikra meilė turėtų leisti suprasti kitą be žodžių. Jeigu myli, vadinasi, pastebėsi, kada man liūdna. Jeigu rūpiu, pats susiprasi, ko man reikia. Jeigu esame artimi, neturėčiau aiškinti tokių savaime suprantamų dalykų.

Tačiau tai, kas savaime suprantama vienam, kitam gali būti visai neakivaizdu. Vienas žmogus meilę labiausiai jaučia per prisilietimus, kitas – per rūpestį kasdieniais darbais. Vienam artumas reiškia ilgus pokalbius, kitam – ramų buvimą kartu. Vienas po sunkios dienos nori būti apkabintas ir išklausytas, o kitas tokioje situacijoje pirmiausia norėtų tylos.

Jeigu apie šiuos skirtumus nekalbame, pradedame vertinti partnerio meilę pagal taisykles, kurių jam niekada nepaaiškinome. Tuomet nusivylimas atrodo visiškai pagrįstas: juk aš tiek kartų laukiau, o jis taip ir nesuprato. Tačiau partneris galbūt net nežinojo, kad vyksta kažkoks tylus laukimas, kurio rezultatas lemia mūsų pasitenkinimą santykiais.

Kai nuo vaikystės mokėmės būti patogūs

Gebėjimas išsakyti savo poreikius prasideda gerokai anksčiau, nei užmezgame pirmuosius romantinius santykius. Jeigu vaikystėje už norus buvome gėdinami, už prieštaravimą baudžiami, o už prisitaikymą giriami, galėjome išmokti, kad saugiausia yra per daug nenorėti.

„Nebūk savanaudis“, „negalvok vien apie save“, „nusileisk, kad nebūtų konflikto“, „ko čia dar tau trūksta?“ – tokie žodžiai, ypač nuolat kartojami, gali išmokyti žmogų savo poreikius laikyti ne natūralia gyvenimo dalimi, o nepatogumu aplinkiniams.

Suaugę tokie žmonės neretai puikiai atpažįsta kitų norus, moka prisitaikyti, pasirūpinti, užjausti ir padėti. Tačiau paklausti, ko norėtų patys, sutrinka. Kartais net ne todėl, kad bijotų pasakyti, o todėl, kad per ilgą prisitaikymo laiką išmoko nebekreipti dėmesio į savo pačių poreikius.

Santykiuose tai gali virsti nelygiaverčiu susitarimu, kurio niekas garsiai nesudarė: vienas dažniau renkasi, o kitas dažniau sutinka. Iš pradžių tai atrodo kaip geranoriškumas, tačiau po daugelio metų gali atsirasti jausmas, kad gyvename ne visai savo gyvenimą.

Baimė sugadinti tai, kas dar yra gera

Ne kiekvienas nutylėjimas kyla iš vaikystės patirčių ar menkos savivertės. Kartais žmogus tiesiog bijo sujudinti santykius, kurie iš esmės atrodo geri. Partneris rūpestingas, patikimas, kartu užauginti vaikai, sukurtas bendras gyvenimas, nėra didelių konfliktų. Tačiau kažko vis tiek trūksta.

Galbūt nebėra artumo, apie kurį svajojome. Galbūt intymus gyvenimas tapo formalumu. Galbūt bendri vakarai virto televizoriaus žiūrėjimu, o pokalbiai apsiriboja pirkiniais, darbais ir buitimi. Norėtųsi daugiau gyvybės, nuotykių, dėmesio ar švelnumo, bet nedrąsu apie tai kalbėti, nes iš šalies juk viskas gerai.

Tuomet kyla kaltė: ar turiu teisę norėti daugiau, jeigu ir taip daug turiu? Ar neatrodysiu nedėkingas? Ar partneris neįsižeis, išgirdęs, kad man kažko trūksta?

Tačiau noras pagerinti santykius nereiškia, kad nevertiname to, kas juose jau yra. Galima mylėti žmogų, būti dėkingam už bendrą gyvenimą ir kartu norėti, kad kai kurie dalykai būtų kitokie. Problema prasideda tada, kai bet koks pokalbis apie nepatenkintus poreikius suvokiamas kaip kaltinimas arba grėsmė pačiam ryšiui.

Neišsakyti norai ilgainiui virsta priekaištais

Kai ilgai nepasakome, ko norime, pats noras niekur nedingsta. Jis gali kauptis kaip nusivylimas, nuoskauda ar tylus pyktis. Ir vieną dieną vietoj paprasto prašymo „norėčiau, kad daugiau laiko praleistume kartu“ išsprūsta visai kas kita: „Tau niekada nerūpėjo mūsų santykiai.“

Partneris tuomet girdi kaltinimą ir pradeda gintis. Jis prisimena bendras keliones, kartu praleistus savaitgalius, savo pastangas ir nesupranta, kodėl staiga visa tai nubraukiama. O žmogus, kuris ilgai tylėjo, jaučiasi dar labiau neišgirstas, nes jam atrodo, kad apie šią problemą jis kalba daugybę metų. Tik dažnai kalbėjo ne žodžiais, o užuominomis, nuotaikomis ir laukimu.

Taip du žmonės gali atsidurti konflikte, kurio iš pradžių galėjo nė nebūti. Vienas pyksta, kad jo poreikiai nepatenkinti, kitas – kad apie juos nebuvo aiškiai pasakyta. Ir abu jaučiasi neteisingai suprasti.

Žinoma, kartais partneris puikiai žino, ko kitas nori, tačiau sąmoningai ignoruoja jo poreikius. Tuomet problema nėra vien bendravimo stoka. Vis dėlto santykiuose, kuriuose abu žmonės nori vienas kitą suprasti, aiškiai išsakytas noras suteikia daug daugiau galimybių susitarti negu ilgai kauptas priekaištas.

Ar tikrai mokame pasakyti, ko norime?

Kartais mums atrodo, kad savo poreikius išsakome labai aiškiai, nors iš tiesų kalbame apie tai, kas nepatinka. Sakome: „Tu man neskiri dėmesio“, „su tavimi neįmanoma pasikalbėti“, „mes niekur neiname“, „tu niekada neparodai iniciatyvos“. Tokie sakiniai gali tiksliai perteikti nusivylimą, tačiau nebūtinai padeda partneriui suprasti, kokio pokyčio tikimės.

Visai kitaip skamba konkretus prašymas: „Norėčiau, kad bent vieną vakarą per savaitę praleistume dviese, be telefonų ir kitų darbų.“ Arba: „Kai pasakoju apie sunkią dieną, man pirmiausia reikia, kad išklausytum, o ne iš karto siūlytum sprendimą.“ Tokiuose sakiniuose mažiau kaltinimo ir daugiau informacijos apie tai, kas padėtų jaustis geriau.

Svarbu ir tai, kad noras nebūtų pateikiamas kaip įsakymas. Turime teisę pasakyti, ko norime, tačiau kitas žmogus taip pat turi teisę turėti kitokius poreikius. Atviras pokalbis negarantuoja, kad partneris sutiks, bet leidžia pagaliau kalbėtis apie tikrąją problemą, o ne apie jos sukeltus ginčus.

O jeigu partneris iš tiesų pasakys „ne“?

Tai turbūt viena nemaloniausių, bet svarbiausių santykių tiesų: atvirumas ne visada atneša tokį atsakymą, kokio tikimės. Galime išsakyti norą ir sužinoti, kad partneris jo nepalaiko, negali įgyvendinti arba paprasčiausiai nori kitokio gyvenimo.

Tačiau ne kiekvienas „ne“ reiškia atstūmimą. Kartais tai tik skirtingų poreikių susidūrimas, kuriam galima ieškoti sprendimo. Vienas nori daugiau bendro laiko, kitam būtina turėti erdvės sau. Vienas svajoja apie keliones, kitas jaučiasi geriausiai namuose. Jeigu abu pasirengę kalbėtis, galima ieškoti būdų, kaip suderinti šiuos skirtumus.

Vis dėlto būna ir esminių nesutapimų. Vienas nori bendros ateities, kitas – tik neįpareigojančio ryšio. Vienam svarbus fizinis artumas, kitam jis nepriimtinas arba jo poreikis labai skiriasi. Vienas nori keisti gyvenimo būdą, o kitas kategoriškai atsisako net svarstyti pokyčius.

Tokiose situacijose atviras pokalbis gali būti skausmingas, nes atskleidžia tai, ko ilgai nenorėjome matyti. Tačiau nutylėjimas šių skirtumų nepanaikina. Jis tik leidžia ilgiau gyventi su viltimi, kad kažkada viskas savaime pasikeis.

Kai kalbėti iš tiesų nesaugu

Svarbu atskirti įprastą baimę nuvilti partnerį nuo situacijos, kurioje žmogus turi pagrįstų priežasčių bijoti jo reakcijos. Jeigu už išsakytus poreikius nuolat baudžiama tylėjimu, grasinimais, pažeminimu, pykčio protrūkiais ar kitomis kontrolės formomis, problema nėra vien nepakankama drąsa kalbėti.

Tokiuose santykiuose žmogus gali būti išmokęs tylėti todėl, kad tai padeda išvengti konflikto ar apsisaugoti. Tokiu atveju paprastas patarimas „tiesiog atvirai pasikalbėkite“ gali būti ne tik neveiksmingas, bet ir netinkamas. Pirmiausia svarbu įvertinti savo saugumą, ieškoti patikimos paramos ir pagalbos.

Sveikuose santykiuose partneris neprivalo sutikti su visais mūsų norais, tačiau turėtume galėti juos išsakyti nebijodami būti žeminami ar baudžiami. Galimybė nesutikti ir vis tiek išlikti pagarbiems vienas kitam yra viena svarbiausių artumo sąlygų.

Kartais sunkiausia pripažinti savo norus sau

Prieš kalbėdami su partneriu turime bent apytikriai suprasti, ko iš tiesų norime. O tai ne visada paprasta, ypač jeigu daugelį metų gyvenome pagal tai, ko iš mūsų tikėjosi kiti.

Kartais sakome, kad norime daugiau dėmesio, nors iš tiesų ilgimės jausmo, kad esame svarbūs. Sakome, kad norime daugiau laiko kartu, nors mums labiausiai trūksta tikro pokalbio. Norime, kad partneris dažniau rodytų iniciatyvą, nes pavargome vieni rūpintis visu santykių gyvenimu. O kartais reikalaujame daugiau artumo, nors viduje jaučiame, kad santykiai seniai nebeteikia to, ko mums reikia.

Todėl prieš pradedant sudėtingą pokalbį gali būti verta savęs paklausti, ką konkrečiai norėtume pakeisti, kodėl tai mums svarbu ir kaip atrodytų gyvenimas, jeigu tas noras būtų išgirstas. Kuo geriau suprantame savo poreikį, tuo lengviau apie jį kalbėti be kaltinimų, miglotų užuominų ar lūkesčio, kad partneris pats viską atspės.

Atvirumas nėra garantija, bet jis suteikia galimybę

Pasakyti partneriui, ko norime, nereiškia reikalauti, kad jis nedelsdamas tai išpildytų. Tai reiškia leisti kitam žmogui mus geriau pažinti. Kartais toks pokalbis baigiasi susitarimu, kartais – kompromisu, o kartais atskleidžia, kad mūsų įsivaizdavimai apie bendrą gyvenimą skiriasi labiau, negu manėme.

Tačiau net ir nemalonus aiškumas gali būti vertingesnis už ilgus metus puoselėjamą viltį, kad partneris vieną dieną pats viską supras. Neišsakyti norai nesuteikia kitam žmogui galimybės į juos atsiliepti, o mums patiems neleidžia sužinoti, kiek iš tiesų galime būti savimi šiuose santykiuose.

Galbūt todėl vienas svarbiausių artumo požymių yra ne tai, kad du žmonės visada nori to paties. Kur kas svarbiau, ar jie gali atvirai kalbėti apie savo skirtumus, nebijodami prarasti vienas kito pagarbos.

Ir galbūt klausimas, kurį verta sau užduoti, yra ne vien „kodėl partneris man neduoda to, ko noriu?“, bet ir „ar aš kada nors iš tiesų leidau jam sužinoti, ko man reikia?“

Nes kartais santykius keičia ne dideli sprendimai, o vienas ilgai atidėliotas pokalbis, kuriame pagaliau išdrįstame pasakyti tiesą apie save.

Psichologinis pagrindas: The Gottman Institute – apie poreikių išsakymą be kaltinimų