Visada droviuosi dainuoti, nes tai kaip nusirengimas. Juolab giedoti, kaip giedodavo vienišoj, raudonų plytų, Radvilų pradėtoj bambyzų bažnyčioj prie ežero, apsuptoj klevų. Dabar dainuoti išmoko daugelis, yra mokamų mokytojų, bet dainuojančių nušvitusiom akim vienetai. Nes daina ateina iš gyvenimo meilės, tiesiog būna arba ne.

Jos dainuoja pavasariais. Dar vaikas užtikau bobutę, kuri mane užaugino, už malkinės, besišildančią prieš atgimstančią saulę. Sėdėjo užsimerkus, atlošusi galvą ir tyliai dainavo sau, matyt, savo vaikystės dainą, kurios žodžių nesupratau. Sustingau ir lėtai lėtai atbulas pasitraukiau.

Jau užaugęs dideliu, baisiai protingas, užėjęs už namo aptikau babytę, pas kurią atvažiavom Motinos dieną. Ji lygiai taip pat sėdėjo prieš gegužės saulę ir užsimerkusi dainavo, nutęsdama balses, tokiu krūtininiu, giliu balsu, kokio niekada nebuvau girdėjęs. Pastebėjo mane akies krašteliu, šyptelėjo, užsimerkė ir dainavo toliau.

Tai buvo jų giesmė. Be maldos, tylėjimo ar ašarų atsisveikinimas su pasauliu, savo vaikystės laukais, numylėtais daiktais, kuriuos atsimena rankos. Su vaikyste ir savimi, ir tame dainavime girdėjau susitaikymą ir viltį vėl susitikti. Dabar pastebiu, kad kai vairuoju vienas, vis dažniau norisi dainuot senas dainas, kurių net žodžių nežinau. 

Aplinkui lekiant atgal mano kraštui jau ir įsivaizduoju, kaip dainuosiu. Ir matau, kaip viską suprasiu, nors dar nieko nesuprantu. Tik dabar jau žinau, kad ir nereikia suprasti. Dainuoji ne todėl, kad turi ką pasakyti, tai kitam reikia kalbėti, guostis ir aiškinti, prieš kitą teisintis, kito prašyti atleidimo. O dainuoti reikia sau.

Kai laiko tiek už nugaros, kad jo nebesutalpinsi į pasakojimą ir nebegali paaiškinti, kodėl prisimeni ne svarbią gyvenimo dieną, o kažkokį vasaros vakarą, kai ant stalo stovėjo dubuo baltinių obuolių su taškeliais. Jauti motinos rankas, bet nebeprisimeni, ką ji tada sakė. Ir kodėl iš visų išėjusiųjų staiga pareina vieno žmogaus juokas? 

Ten archyvas, slapta mano tėvynė, kur viskas amžina. Bobutė vėl eina per kiemą malkų, babytė sėdi gegužės saulėj, o rankos, kurias matau labai labai ryškiai, virtuvėje atriekia duonos. Antrajame aukšte prie gaisrinės, kambary su didžiuliu rododendru kažkas už stalo užtraukia pirmą posmą, kiti nedrąsiai pagauna.

Ir staiga prisimena žodžius. Juose nėra to prakeikto protingumo, tos dainos nesiginčija, neįrodinėja, neaiškina, kas teisus. Jos tiesiog myli ir laukia, išeina ir grįžta, ilgisi ir miršta, išeina į karą. Taip Lietuva gyveno tūkstančius metų, mes tik prigalvojom sudėtingesnių pavadinimų. O jie dainavo. 

Vaikystėje gerai supratau savo prerijų draugus su plunksnomis. Niekada nebuvau ir gal nebūsiu nei prerijose, nei prie Didžiųjų ežerų, bet buvo visiškai aišku, kodėl žmogus prieš kovą turi giedoti Karo giesmę, o prieš mirtį – Mirties. Nesupratau tik vieno – kad tai gali būti ta pati giesmė. 

Nes abi yra ne apie karą ir ne apie mirtį. Jos apie tai, kad buvai, ir matei gegužės saulę, ir kažką mylėjai. Apie vaiką tau ant kelių, ir kaip tu sėdėjai ant kelių, kaip jautei tvirtas tėvo rankas, kurios išmesdavo aukštai aukštai. Štai tavo rankos vėl liečia stalą, sodo medį, ima duoną, suspaudžia kito žmogaus ranką ir pajunta mylimos moters liemens šilumą.

Toje dainoj tavo kiemas ir malkinė, didžiausias tavo pasaulyje ežeras ir žvyruotas keliukas link Apaščios. Vieni namai dar stovi, kitų jau nėra, vietoj to senojo beržo – parduotuvė, vietoj žmonių – pavardės ant akmens. Ir vis tiek kažkodėl atrodo, kad niekas iki galo nenueisim.

Pagaliau po truputį imu suprasti tas mano gyvenimo moteris. Dainavo todėl, kad gyveno, kur žmogaus nereikėjo išmokti. Reikėjo tik vieną pavasario rytą nebesigėdyti savo balso. Užsimerkti, atlošti galvą į saulę ir prisiminti melodiją, kurios žodžių niekada nežinojai.