Žmonės eitų į aukštą, statų kalną ir jokios šmėklos jų negąsdintų, nes jie patys būtų tapę šmėklomis.

Jie būtų apimti baisaus sapno ir mažai būtų drąsuolių, kurie išdrįstų neiti. 

Ir liptų ne iš tamsos į žiburį, o iš šviesos į naktį. 

Eidami palaipsniui virstų akmenimis ir pasiekę viršūnę kristų nuo kalno juodą bedugnę.

O išsukę iš šio tako atsibustų, pamatytų vienas kitą ir surastų tikrumo džiaugsmą.