Kita dalis gyvena ateityje – neramiai stebi skaitmeninių tapatybių sistemas, centrinių bankų skaitmenines valiutas, sekimo technologijas, dirbtinį intelektą, transhumanizmą ir visus kitus kontrolės mechanizmus, kurie, regis, dar gali būti įgyvendinti.

Taigi kenčiame dukart – kartą dėl prisiminimų, kitą kartą dėl vaizduotės.

Sistema tikriausiai ir norėtų, kad mes ten pasiliktume – nuolat kapstydamiesi po senas žaizdas ir bijodami ateičių, kurios dar net neatėjo. Abi šios būsenos mus daro bejėgius, nes nė viena jų neegzistuoja šioje akimirkoje.

Tačiau sąmoningumas niekada neturėjo tapti kalėjimu. Pabudimo tikslas nebuvo vien pamatyti, kas pasaulyje yra negerai. Jo tikslas buvo prisiminti, kas yra įmanoma.

Kiekvienas didis žmonijos pokytis prasidėjo kaip mintis. Kaip vizija. Kaip svajonė, gyvenusi žmonių sąmonėje gerokai anksčiau, nei tapo tikrove.

Manau, kad kitas šios kelionės etapas nėra nuolat eikvoti energiją demaskuojant tamsą ar obsesyviai sekti planus tų, kurie siekia kontroliuoti žmoniją. Kitas etapas – tapti kažko geresnio kūrėjais.

Kitas etapas – vėl pradėti svajoti.

Svajoti apie pasaulį, paremtą tiesa, o ne apgaule. Laisve, o ne kontrole. Bendryste, o ne susiskaldymu. Suverenumu, o ne priklausomybe. Tikėjimu, o ne baime.

Nes nėra nieko galingesnio už bendrą viziją, kurią savo širdyse nešiojasi milijonai žmonių. Ir būtent tai, mano manymu, vyksta dabar.

Tie iš mūsų, kurie pabudo, jau nebe vien priešinasi ateičiai, kurią kažkas buvo numatęs mums. Mes pradedame kurti savąją.

O jei istorija mus ko nors moko, tai to, kad kiekviena realybė pirmiausia buvo svajonė. Galimybė. Mintis, laikyta pakankamai tvirtai ir pakankamai ilgai, kad įgytų formą.

Todėl, nepaisant viso šio chaoso, pasirūpinkime, kad ši svajonė išliktų gyva.

Nes ateitį kuria ne tie, kurie jos bijo, o tie, kurie išdrįsta ją įsivaizduoti. Ir pirmą kartą per labai ilgą laiką žmonija vėl pradeda svajoti.

Šaltinis