Vidinis dialogas kuria išorinę realybę

Daugelis žmonių net nepastebi, kaip kalbasi su savimi.

Vieną dieną jie save pavadina nevykėliu dėl padarytos klaidos. Kitą – kritikuoja dėl išvaizdos, amžiaus ar nepasiektų rezultatų. Trečią – įtikina save, kad nėra pakankamai geri, protingi ar talentingi.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik mintys.

Tačiau mūsų pasąmonė nesvarsto, ar tai tiesa. Ji priima tai kaip informaciją ir pradeda pagal ją veikti.

Jeigu nuolat kartojame sau, kad mums nesiseka, kad nesame verti meilės, pagarbos ar sėkmės, ilgainiui pradedame taip elgtis. Vengiame galimybių, bijome rizikuoti, nepasitikime savo sprendimais.

O tada gyvenimas tarsi patvirtina tai, kuo jau seniai tikėjome.

Pasaulis dažnai tampa mūsų veidrodžiu

Žmogus, kuris nuolat save kritikuoja, dažnai labai jautriai reaguoja ir į kitų žmonių nuomonę.

Jam svarbu būti įvertintam, pagirtam, pripažintam. Jis laukia, kad kažkas patvirtins jo vertę.

Tačiau problema ta, kad išorinis pripažinimas niekada neužpildo vidinės tuštumos.

Net sulaukęs komplimentų žmogus, kuris pats savimi netiki, greitai ras priežasčių jais suabejoti.

Todėl svarbiausias klausimas nėra tai, ką apie jus galvoja kiti.

Svarbiausias klausimas – ką apie save galvojate jūs patys.

Koks jūsų žvilgsnis į save ryte pažvelgus į veidrodį? Ar matote žmogų, kurį verta gerbti, palaikyti ir mylėti? Ar matote žmogų, kurį reikia nuolat taisyti, kritikuoti ir bausti?

Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso kur kas daugiau, nei gali pasirodyti.

Palaikymas prasideda nuo savęs

Mes dažnai mokame palaikyti kitus.

Guodžiame draugą, kai jam sunku. Drąsiname artimąjį, kai jis abejoja savimi. Tikime kitų žmonių galimybėmis net tada, kai jie patys jų nebemato.

Tačiau keista, kad visa tai dažnai pamirštame, kai kalba pasisuka apie mus pačius.

Kodėl taip sunku būti savo pusėje?

Kodėl taip retai pasakome sau: „Aš stengiuosi. Aš mokausi. Man nebūtina būti tobulam.“

Tikrasis pasitikėjimas savimi gimsta ne iš pergalių. Jis gimsta iš gebėjimo palaikyti save net tada, kai nepasiseka.

Kai žmogus tampa savo sąjungininku, gyvenimas ima keistis.

Maži žingsniai kuria didelius pokyčius

Kartais atrodo, kad norint pakeisti gyvenimą reikia kažko ypatingo: naujo darbo, didesnių pajamų, naujų santykių ar stebuklingos motyvacijos.

Tačiau dauguma pokyčių prasideda daug paprasčiau.

Nuo vienos naujos minties.

Nuo sprendimo nebežeminti savęs.

Nuo gebėjimo pastebėti savo stiprybes.

Nuo įpročio pasidžiaugti net mažais laimėjimais.

Kiekvieną kartą, kai pasirenkate palaikyti save vietoje kritikos, jūs kuriate naują santykį su savimi. O būtent iš jo vėliau gimsta nauji sprendimai, nauji veiksmai ir nauji rezultatai.

„Aš vertas daugiau“

Yra viena mintis, kuri gali tapti pokyčių pradžia.

Paprasta, bet labai galinga.

„Aš vertas daugiau.“

Daugiau pagarbos sau.

Daugiau meilės.

Daugiau ramybės.

Daugiau galimybių.

Tai nėra puikybė ar tuščias savęs aukštinimas. Tai pripažinimas, kad jūsų gyvenimas turi vertę ir kad jūs neprivalote nuolat tenkintis trupiniais.

Kai žmogus pradeda tikėti savo verte, jis natūraliai ima priimti kitokius sprendimus. Jis mažiau leidžia save skaudinti, mažiau taikstosi su tuo, kas jį griauna, ir dažniau renkasi tai, kas augina.

Viskas prasideda galvoje

Senas posakis sako: ką pasėsi, tą ir pjausi.

Tai galioja ne tik darbams ar santykiams. Tai galioja ir mintims.

Jeigu kasdien sėsite nepasitikėjimą, baimę ir savikritiką, būtent tai ilgainiui sužydės jūsų gyvenime.

Tačiau jeigu pradėsite auginti pasitikėjimą, pagarbą sau ir tikėjimą savo galimybėmis, po truputį keisis ne tik jūsų vidinis pasaulis.

Keisis ir tai, ką matote aplink save.

Nes pasaulis dažnai atspindi ne tai, kokie esame iš tikrųjų, o tai, kuo apie save tikime.

Todėl šiandien verta paklausti savęs: kokias mintis sėju savo galvoje?

Nuo atsakymo į šį klausimą gali prasidėti visai kitoks rytojus.