Per karus, švilpaujant kulkoms virš kūnais apsėtų laukų, sugriautuose miestuose ar tremties lūšnelėj priešų šaly, okupacijų tamsoj visi artimi susėsdavo prie stalo ir liepsna nušviesdavo jų veidus. Jie laužydavo duoną ir pasitikdavo savo lemtį, kuri po to ateidavo.

Sargybos keliuose ir ištuštėję miestai, baimė vėl už langų ir ilgesys, ir durys tvirtai užrakintos. Matau, kaip katakombose sujuda šešėliai, kaip atsisuka išsigandę veidai į būstą įėjus centurionams, kaip nudžiunga skundiko akys, pasiekus teisybės. Ratas apsisuko ir sugrįžo.

Ir žmogui, ir tautai, ir valstybei būna metas akmenis mėtyti, ir ateina laikas akmenis rinkti. Lėtai, neišvengiamai ir kiekvienam artėja susikaupimo, supratimo ir apsisprendimų momentas, kai turėsime būti tvirti. Kada už viską bus atlyginta ir tiesa sugrįš.

Ar tamsa tave įveiks, priklauso tik nuo tavęs. Tikrumo visiems, tikėjimo ir drąsos pasiryžimuose. Mūsų yra daug, gyvybės yra daug, tiesiog išdrįskime būti kuo esam. Žmonių šviesa yra vienintelis dalykas, kurio jie bijo.

Galima būti nelaisvu laisvėje ir laisvu nelaisvėje. Visada esi tas, kuo apsisprendi ir išdrįsti būti. Laimės, sėkmės ir amžinojo gyvenimo vilties Jums ir visiems, kuriuos mylim.