Labai retai tą įvardijam. Dažniausiai pasidarom neramūs, imam blaškytis tarp naujų idėjų, keistų autoritetų, paslapčių, „atsibudimo" bendruomenių. Nes norisi prasiveržti iš kasdienybės kalėjimo.

Ir būtinai taip, kad nebūtų per daug baisu, kad būtis būtų saugi, su prenumerata ir savaitgalio seminaru. Todėl pasaulyje tiek daug šarlatanų, kurie tavimi minta. 

Jie siūlo labai patogų pabudimą - be aukos, be abejonės, be tikro vidinio lūžio. Užtenka nusipirkti knygą, paklausyti guru, pakartoti nuvalkiotas frazes apie "energijas", "slaptą valdžią" ar "kosmines vibracijas" – ir jau jautiesi pakilęs virš avių!

Tada gauni labai saldų jausmą, kad pagaliau priklausai išrinktiesiems, kurie „mato tiesą“. Bet dažniausiai tai tik dar viena to paties mažo pasaulėlio versija, kur vietoje parapijos – "bendraminčių" forumas. 

Vietoje religijos – numylėtas „YouTube“ kanalas, vietoje šventųjų – influenceriai su mikrofonais ir stiklinėmis akimis. Ten irgi viskas paprasta: blogis aiškus, kaltieji žinomi, pasaulis paaiškintas!

Juk kaip nesunku gyventi paslaptyje, kai nori ne tiesos, o schemos! Todėl tau sukurta tiek daug keistų sektų, pseudomokslų, apsėdimų „slaptomis žiniomis". Penkiolika sakinių ir nebereikia nieko - žinai viską!

Žmogus nori pajusti savo buvimą Visatoje, bet bijo tikro susitikimo su nežinomybe. Nori mistikos, kuri netrukdytų patogiai gyventi. Nori atsibusti, bet taip, kad nereikėtų keltis iš lovos.

Ir vis dėlto egzistuoja ir kilnesnis kelias, kuriuo žmonija nuo seniausių laikų įveikia šį būties nerimą. Rimtasis menas, jei dar nori jį suprasti, ir tikra religinė liturgija, jei esi toks beprotis, kuris dar gali tikėti.

Kai tamsiose Kalėdų bažnyčių sutemose užgieda senas choras, kai smilkalų kvapas kyla po skliautais, kai staiga pasijunti didesnis už save – tai ne vien ritualas. Tai akimirka, kai mažas tavo kasdienybės pasaulis trumpam prasiveria. 

Ir štai esi nebe vien vergas, darbo bitė ir bėgikas daiktų ir netikrumo vartotojimo ratelyje. Nebe firmos ir matricos dantratis ar koks nors "rinkėjas", o trapus, gyvas ir mirtingas žmogus Visatos tamsoje.

Tas pats ir tikrame mene, kuris ne tik linksmina ar aptarnauja ideologiją. Kuris mus skaudžiai žeidžia ir pažadina, nuo kurio norisi pasislėpti ir jo nematyti.

Kai skaitai Dostoevskį, žiūri į Rembranto veidus ar klausaisi Bacho, staiga pajunti keistą ilgesį to, ko negali paaiškinti. Tarsi būtum prisiminęs kažką, ko niekada nežinojai. Todėl tikras menas ir tikra religija visada truputį pavojingi. 

Jie ne užmigdo, o pažadina. Nepatvirtina tavo mažo pasaulėlio, o parodo, koks jis laikinas ir trapus. Ir būtent todėl taip dažnai renkamės triukšmą vietoje tylos, šou vietoje paslapties, sektą vietoje tikėjimo, ideologiją vietoje sąžinės.

Nes tikras pabudimas beveik niekada nebūna komfortiškas. Tai panašiau ne į kokį nors motyvacinį seminarą, o į žmogų, kuris naktį staiga pabunda tamsoje. Ir pirmą kartą iš tikrųjų supranta, kad yra mirtingas.