Kiek daug gyvenime reiškia KELIAS.
Pasibaigus keliui, žmogus sustoja. Ne iš karto, bet bejėgiškai ir tyliai.
Nustoja žvelgti į dangų, nejaučia džiaugsmo.
Einant keliu - labai svarbu tikslas ir svajonė. Tikslas uždega širdį, net jei kelias laukia ilgas ir sunkus.
Svajonė suteikia jėgų, įkvepia.
Ir nors visa tai nesuteikia garantijų, bet nurodo kryptį, o tai kartais svarbiau nei tikslas.

Meilės Jums, supratimo, artumos, tvirtos draugo rankos, palaikymo ir ledo deimantų stebuklo einant savo gyvenimo keliu, brangieji.
Ir begalybės laimės dulkelių.
Kuo lengvesnio gyvenimo pamokų kelio, kuriuo galima eiti ir nerasti, laužyti galvą ir nesuprasti.
Mylėtis ir nemylėti. Turėti ir paleisti. Žiūrėti ir nematyti.
Kaip sako poetai, “galima visą jį praeiti, daug įgyti, iškovoti, pridaryti, laimėti, išbandyti, patirti, daug žmonių sutikti, bet taip ir nepradėti gyventi.
Ir dar galima už visko einant kabintis, inkarnuotis, sureikšminti, sudievinti, bet taip ir nepažinti gyvenimo ir tikėjimo džiaugsmo.”

“Būkime dėkingi Dievui už viską, ką einant gyvenimo keliu jis mums skyrė išgyventi, - rašo Erika, - už visas klaidas ir nuopuolius, už išbandymus ir išganymus, už pasiekimus ir pažeminimus, už teisybę ir neteisybes, už turėjimus ir praradimus.
Ir dar - už žmogų, be kurio rankos būtų sunku rasti lygsvarą.
Gal todėl ir norisi apie tai kalbėti”.

Smagu, jeigu eidamos tuo keliu Jūs viską padarėte laiku: laiku sutikote, laiku tekėjote, laiku mylėjote, laiku skyrėtės, laiku kūrėte naujus santykius.
Laiku supratote, kad ne viskas gali būti garsiai ištarta, kad prasmingi žodžiai ateina tyliai - kaip pavasario vėjas, kuris paliečia veidą, mintis ir šildo širdį dar ilgai po to, kai nutyla.

Eidamos savo keliu ne viena suvokėme, kad tekame iš meilės, bet laimė aplanko tik po skyrybų.
Suvokėme ir tai, kad patys pavojingiausi - ne tie, kurie ateina su grasinimais.
Patys pavojingiausi - kurie ateina po rūpestingų “geriečių” kaukėmis, su pasiūlymais “ padėti”, “mylėti”, su švelniais apkabinimais, “teisingais” žodžiais.
Jie nesilaužia pro duris - jie įeina per pasitikėjimą.
Jie nereikalauja - jie įtikina.
Jie negąsdina - jie apgauna.
Jų tvirtuose apkabinimuose išnyksta miestai ir valstybės, šeimos ir likimai.

Gėris neslepia savo veido - tam jis neturi priežasties.
Blogis slepia savo veidą - visada.
Slepia po “gerų ketinimų” kauke. Po žodžiais apie meilę.
Ir kuo garsiau skamba jų žodžiai, tuo kiečiau reikia tikrinti jų tikslus.
Todėl, kad blogis niekada neveikia vienaskaitoje. Blogio daug.
Blogiečiai ateina po gėrio ir meilės kauke - ne padėti, ne gelbėti ar vaduoti, - jie ateina apgauti, užimti, išduoti, atimti ir užgrobti.

Ir tik nudegus ir atleidus pirštus supranti, kad Tau nereikia nei jų apkabinimų, nei jų priekaištų, nei jų atsiprašinėjimų, nei tos bendros antklodės.
Nes santykiai, kaip bateliai einant ilgu keliu, - turi teikti lengvumą ir džiaugsmą, o ne sielos “mėšlungį” ir širdies skausmą.

Kiek daug gyvenime reiškia KELIAS.

Daugiau sakyti nėra ką.
O ir nereikia.