Frazė “neturiu laiko” dažniausiai reiškia paprastą dalyką - neskiriu tam laiko.
Kokia laiko vertė pagal akimirką: viena sekundė gali reikšti išvengtą avariją, viena minutė - pavėlavimą į traukinį, viena valanda - laukimą susitikimo su mylimu žmogumi, o metai - studentui skirtą pažymį.

Laikrodis tėra mūsų susitarimas matuoti laiko tėkmę.
Mes privalome valdyti laiką, o ne jis mus. Tačiau dažnai nutinka atvirkščiai - žiūrėdami į laikrodį leidžiame jam reguliuoti mūsų ramybę ir net likimą.
Kažkas laikrodį yra palyginęs su nuolat kojas perkeliančiu objektu, o kasdienis jo tiksėjimas primena, kad valandos priklauso mums tik tuomet, kai jas prasmingai nugyvename.

Tegul šios kelios mintys apie laiką pakvies Jus susimąstyti apie akimirkų vertę, apie gyvenimo tempą ir apie tai, kaip įprasminti kiekvieną dieną, gyvenimą ir save.
Kiekvienas mes turime susimąstyti apie savo gyvenimo laiką.
Kad netektų sakyti: “laikas prabėgo”, “iššvaisčiau savo laiką"…
Kiekvienas laiką mes suvokiame savaip. Tačiau kiekvienas anksčiau ar vėliau pajuntame jo vertę, trapumą ir laikinumą.
Laikas tuo pačiu metu yra ir laikinas, ir amžinas, ir mirštantis, ir su kiekviena minute atsinaujinantis - diena, šimtmečiu…

Laikas - lyg žėrintis vėrinys, kuriame kiekvienus nugyventus metus įprasmina vis kitoks brangakmenis.
Metai iš metų vėrinys ilgėja, įgyja vis didesnį svorį.
Baigiasi dar vieni mūsų metai, stenkimės savo gražų, brangų laiką išnaudoti prasmingai.

Aušra Š., mąstydama apie tai, kaip svarbu įprasminti savo laiką, prisiminė seno, mirštančio žmogaus išgyvenimus, kuriam visa, kas liko, - tai nugyvento laiko peržvalga ir įvertinimas, atrandant prasmę arba beprasmiškumą. Ne kiekvienas mokame taip pasipriešinti beprasmiam laiko švaistymui, kaip tai darė Napoleonas: “Aš galiu pralaimėti mūšį, bet negaliu tuščiai praleisti nė minutės.”

Sunku ką nors naujo pasakyti, įrodinėjant, kad laiką svarbu branginti. Kažkam prasminga yra prašyti išmaldos, kažkam - valandomis skaityti Feisbuką, kažkam - melstis ar dirbti be atokvėpio. Kiekvienas turime savo argumentų ir savo prasmių.
“Prasmės ieškojimas yra dar sudėtingesnis dalykas nei pats laikas, - sako Aušra.
Laikas praeina. Lieka jo prasmė.
Gyvename iš dviprasmybių ir greičio nuaustame laike. Kurį laiką pabuvę dieviški, kažkodėl tampame velniški. Žinoma, iš tokių situacijų galima išmokti vertingų dalykų - tik jei spėsime.
Biblijoje sakoma: “Nežinai nei dienos, nei valandos, kada Tavo laikas baigsis, o tikėjimas, kad dar negreitai - pateisina mūsų tinginystę”.

Šiandien visi neturi laiko: skuba, lekia, nespėja, prisiima šimtus įsipareigojimų, visur nori sudalyvauti. Turėti laiko tapo netgi šiek tiek nenormalu. Vos tik stabteliame tarp darbų minutėlei, iškart pajuntame vidinį nerimą: “Pala… pala… o ką dar šiandien aš turiu padaryti?”
Laimei, tas pojūtis išgydomas. Štai keletas staigiai suveikiančių “vaistų”: sunki liga, netikėta trauma. Tai suveikia akimirksniu ir Tavo laikas sustoja, visi neatidėliotini reikalai pasidaro nesvarbūs ir staiga atsiranda laiko pabūti su savimi.
Nuo to pabuvimo norisi išsisukti, nes jo metu iškyla visokie nepatogūs klausimai: “Ar iki šiol savo laiką leidai atsakingai, prasmingai? Gal jau liko jo nedaug, gal net per mažai? O kas būtų, jei mano gyvenimo laikas dabar ir baigtųsi? Kokie dalykai pasidarytų svarbūs TOKIOJE perspektyvoje? “
Laimei, yra ir malonesnių būdų pasveikti nuo “laiko neturėjimo”.
Ar prisimenate, kaip elgiamasi įsimylėjus? Ima atrodyti, kad visas pasaulio laikas priklauso tik Tau ir Tavo mylimąjam. Žinoma, įsimylėjimas, kaip ir bet kokia liga nuo mūsų valios mažai priklauso.
Bet yra ir valdomų dalykų. Užsimanius pasigalynėti su laiku galima leistis į kelionę - geriau ilgą. Grįžus po poros savaičių atrodo, jog buvo keliauta mažiausiai mėnesį.
Įspūdžių gausa praplečia laiko ribas. Galima keliauti ir savo viduje - meditacijomis arba vaizduotėmis.”

Aušra žino dar vieną mielą būdą, leidžiantį visiškai sustabdyti vidinį laiko tėkmės suvokimą. Tai - kūryba.
Nesvarbu, at tai būtų piešimas, ar muzikavimas, ar rašymas, ar poezija, ar mezgimas - bet kuriuo būdu galite pasimėgauti buvimu belaikėje realybėje ir pailsėti.
Na, o jeigu kūrybai ir kitiems maloniems laiko kontroliavimo būdams NETURITE LAIKO, labai tikėtina, kad ilgainiui susirgsite ir tada jau kūnas pareikalaus savo užtarnauto poilsio.
Išvada - su laiku geriau bendradarbiauti, kad turėtume jo nei daug, nei per mažai. Ir atsakingai, prasmingai sugebėtume jį išleisti”, - pataria Aušra.

Palinkėjimas: tegul mano praleistas laikas šį straipsnį rašant, o Jūsų - jį skaitant, pasitarnaus didesniam mūsų laiko įprasminimui.