Prisiminkite santykių pradžią. Kaip norėjosi susitikti, nustebinti, pradžiuginti. Kaip atidžiai klausėmės kiekvieno žodžio, domėjomės kito žmogaus mintimis, pomėgiais, svajonėmis. Ieškojome progų būti kartu, negailėjome laiko, dėmesio ir pastangų.
O dabar įsivaizduokime tuos pačius žmones po penkerių ar dešimties metų. Jie vis dar kartu, galbūt myli vienas kitą, tačiau kažkas pasikeitė. Pokalbiai tapo trumpesni, netikėtumai – retesni, o dėmesį vienas kitam pamažu pakeitė kasdieniai rūpesčiai.
Kodėl taip nutinka? Kodėl žmogų, kurį kadaise taip stengėmės laimėti, ilgainiui pradedame laikyti savaime suprantama savo gyvenimo dalimi?
Kai meilė iš siekiamybės tampa garantija
Santykių pradžioje nežinomybė skatina mus stengtis. Norime patikti, būti įdomūs, parodyti geriausias savo savybes. Kiekvienas susitikimas atrodo svarbus, nes dar nežinome, ar kitas žmogus pasirinks mus.
Tačiau kai santykiai tampa stabilūs, atsiranda saugumo jausmas. Žinome, kad partneris mus myli, kad vakare grįš namo, kad rytoj vėl bus šalia. Ir tai yra nuostabu – juk būtent tokio saugumo daugelis santykiuose ir ieško.
Problema prasideda tuomet, kai saugumą supainiojame su garantija. Kai nejučia įsitikiname, kad žmogus, kartą pasirinkęs mus, pasirinks visada, nepriklausomai nuo to, kaip su juo elgsimės. Tuomet dėmesys, kuris anksčiau buvo natūrali meilės išraiška, ima atrodyti nebe toks būtinas.
Priprantame ne tik prie daiktų, bet ir prie žmonių
Žmogaus psichika turi savybę priprasti prie to, kas tampa kasdienybe. Naujas automobilis, gražūs namai ar ilgai lauktas pasiekimas iš pradžių kelia džiaugsmą, tačiau ilgainiui tampa įprasti.
Panašiai gali nutikti ir santykiuose. Partnerio rūpestis, švelnumas, pagalba ir buvimas šalia pamažu tampa tokie įprasti, kad nustojame juos pastebėti.
Kol vieną dieną to nebelieka.
Tik tuomet kartais suprantame, kiek daug reiškė paprasti dalykai: rytinis apkabinimas, klausimas „Kaip praėjo diena?“, kartu išgerta kava ar žinojimas, kad kažkam iš tiesų rūpi mūsų savijauta.
Paradoksalu, tačiau tai, dėl ko santykių pradžioje būtume buvę be galo dėkingi, po daugelio metų galime laikyti tiesiog kito žmogaus pareiga.
Kai visas pastangas atiduodame kitiems
Dar viena dažna santykių problema – dėmesio paskirstymas. Darbe stengiamės būti malonūs, kantrūs ir supratingi. Su draugais domimės jų gyvenimu, mokame išklausyti, randame laiko susitikimams. Net nepažįstamiems žmonėms kartais parodome daugiau mandagumo negu artimiausiam žmogui.
O grįžę namo leidžiame sau būti pavargę, irzlūs, nekalbūs. Juk namuose nereikia niekam nieko įrodinėti. Partneris supras.
Žinoma, artimuose santykiuose turime teisę būti savimi, pavargti, neturėti nuotaikos. Tačiau jeigu mūsų geriausia versija nuolat tenka visiems kitiems, o mylimam žmogui lieka tik tai, kas liko po dienos, anksčiau ar vėliau jis gali pasijusti nebesvarbus.
Artumas neturėtų reikšti, kad dėl šio žmogaus jau nebereikia stengtis.
Meilė neišnyksta staiga – ji gali likti be dėmesio
Dažnai sakome, kad meilė su metais keičiasi. Ir tai tiesa. Įsimylėjimo jaudulį gali pakeisti ramus, brandus prisirišimas, pasitikėjimas ir bendrumo jausmas. Tačiau ramybė nėra tas pats, kas abejingumas.
Santykiai paprastai nenutrūksta dėl vienos pamirštos sukakties ar neišsakytų komplimentų. Atstumas dažniau atsiranda pamažu, kai žmonės nustoja domėtis vienas kitu, kalbėtis apie savo išgyvenimus ir ieškoti bendrų patirčių.
Vienas žmogus vis dar laukia dėmesio, o kitas nuoširdžiai nesupranta, ko trūksta. Juk jie gyvena kartu, rūpinasi namais, sprendžia problemas. Argi tai ne meilė?
Taip, rūpinimasis buitimi taip pat gali būti meilės išraiška. Tačiau daugeliui žmonių svarbu ne tik žinoti, kad yra mylimi, bet ir tai jausti.
Ar įmanoma susigrąžinti norą stengtis?
Tam nebūtina iš naujo išgyventi santykių pradžios ar kasdien rengti romantiškų staigmenų. Kartais užtenka vėl pradėti pastebėti žmogų, kuris yra šalia.
Paklausti ne vien apie dienos darbus, bet ir apie jo savijautą. Išklausyti nenukreipiant dėmesio į telefoną. Padėkoti už tai, kas jau seniai tapo įprasta. Prisiminti, kas partnerį džiugina, ir retkarčiais padaryti ką nors vien todėl, kad norisi jį pradžiuginti.
Svarbu ir tai, kad pastangos būtų abipusės. Jeigu vienas žmogus nuolat rūpinasi santykiais, o kitas tik naudojasi jo dėmesiu, ilgainiui meilė gali virsti nuovargiu.
Santykiai neturėtų būti nesibaigiančios varžybos dėl kito žmogaus palankumo. Tačiau jie neturėtų tapti ir vieta, kurioje nustojame vienas kitą rinktis.
Žmogus nėra daiktas, kurį galima turėti
Galbūt didžiausia mūsų klaida slypi pačiame pasakyme „aš jį turiu“. Juk iš tiesų mes neturime kito žmogaus. Turime santykį su juo, kuris kiekvieną dieną gali stiprėti arba silpnėti.
Net ir po daugelio kartu praleistų metų partneris išlieka atskiras žmogus, turintis savo jausmus, svajones ir poreikius. Jis keičiasi, auga, išgyvena naujas patirtis. Ir jeigu nustojame juo domėtis, vieną dieną galime nustebti supratę, kad beveik nebepažįstame žmogaus, su kuriuo gyvename.
Todėl galbūt verta kartais savęs paklausti: jeigu šiandien pirmą kartą sutikčiau savo partnerį ir norėčiau jį sudominti, kaip su juo elgčiausi? Kiek dėmesio skirčiau, ką norėčiau sužinoti, kuo stengčiausi pradžiuginti?
Ir kodėl žmogus, kuris jau daugelį metų yra šalia, turėtų būti vertas mažiau pastangų negu tas, kurį dar tik svajojame laimėti?
Nes meilė nesibaigia tada, kai žmogų laimime. Tačiau ji gali pradėti blėsti tada, kai nusprendžiame, kad jo meilės daugiau nebereikia branginti.
















Skaityti komentarus