– Sunki diena?
– Žmonės sunkūs. Vienas apgavo, kitas pažadėjo ir netesėjo. Trečias prie visų iš manęs pasijuokė. Visą kelią galvojau, ką jam reikėjo atsakyti.

Jaunuolis gėrė arbatą ir pasakojo, kaip kitą kartą pastatys pašaipūną į vietą. Senis klausėsi, o paskui atsinešė nuo kiemo didelį pilką akmenį ir padėjo šalia jo ryšulio.

– Eidamas namo pasiimk ir šitą.
– Kam?
– Galėsi padėti ant stalo. Vakarieniaudamas žiūrėsi į jį ir prisiminsi tą žmogų.

Jaunuolis nusijuokė.

– Dar ko! Nešiu tokį sunkumą, kad namie prisiminčiau kažkokį kvailį?
– Akmens neši nenori, o jo žodžius nešiesi nuo pat turgaus, – atsakė senis. – Ir dar ketini parsinešti namo.

Jaunuolis pastatė puodelį.

– Bet juk negaliu apsimesti, kad nieko nebuvo.
– Ir nereikia. Su apgavusiu išsiaiškink, pažadėjusiam primink pažadą. O tam, kuris pasijuokė, galėsi atsakyti susitikęs. Bet šį vakarą tavęs namie kas nors laukia?
– Žmona ir sūnus.
– Tai kam prie jūsų stalo dar ir jį sodinti?

Kurį laiką jaunuolis tylėjo. Tada sumokėjo už arbatą, pasiėmė ryšulį ir išėjo. Akmuo liko gulėti prie suolo.

Pakeliui namo mintys vėl grįžo į turgų. Jis jau buvo pradėjęs mintyse ginčytis, kai prisiminė senio pasiūlymą parsinešti akmenį. Net šyptelėjo: akmenį paliko, o ginčą vis dar tempiasi.

Jaunuolis ėmė galvoti, kaip paprastai grįžta po tokių dienų: sėda prie stalo paniuręs, į žmonos klausimus atsako nenoriai, o sūnui liepia netrukdyti. Staiga pasidarė aišku, kad už svetimo žmogaus pašaipą namuose dažniausiai sumoka tie, kurie jo laukia.

Prie kelio augo laukinė slyva. Ant žemos šakos dar buvo likę prinokusių vaisių. Jaunuolis nuskynė tris ir atsargiai įsidėjo į kišenę.

Kai sūnus atbėgo jo pasitikti, jis padėjo ryšulį, ištiesė delną su slyvomis ir paklausė:

– O kaip tavo diena?

Šįkart tėtis atidžiai išklausė atsakymą.

Kiek svetimų akmenų kasdien parsinešame namo? Viršininko toną, pažįstamo repliką, komentarą internete. Kažkas mus galbūt jau pamiršo, o mes vis dar su juo mintyse ginčijamės ruošdami vakarienę. Tada artimam žmogui pakanka ne laiku kažko paklausti, ir atsakome taip, tarsi jis būtų kaltas dėl visos mūsų dienos.

Ne visus rūpesčius galima palikti prie slenksčio, tačiau verta savęs paklausti: ar tam, kas sugadino mums dieną, dar leisime sugadinti ir mūsų artimųjų vakarą? Geriau šį penktadienį namo parneškime ką nors kita. Kad ir tris slyvas.

Ramaus vakaro ir gražaus jums rudens savaitgalio!