°C
      2026 07 15 Trečiadienis

      Antanina Strumilienė: Miškas - tai atgaiva, harmonija, didybė

      Nuotrauka: Minfo koliažas

      Autorius: Antaninos Strumilienės Facebook įrašas
      2026-07-15 18:00:00

      Miškas - tai atgaiva, harmonija, didybė.


      Tai - gamtos stebuklas.
      Tai - ne atsitiktinis medžių rinkinys, o gyvas organizmas, gyvosios gamtos pasaulis, kur pagal savo įstatymus gyvena medžiai, krūmai, žvėrys, vabzdžiai, uogos ir grybai.
      Pagrindinis miško gyventojas - medis, pagal savo amžių, struktūrą, egzistavimo būdą yra stebuklinga materija.
      Miškas įkvepia rašytojus, poetus, kompozitorius, dailininkus.
      Pirmieji muzikos garsai atsirado kaip lapų šlamesio ir paukščių čiulbėjimo mėgdžiojimas.
      Muzikos instrumentai tiesiog pagražino gamtos melodiją.
      Dailininkai, pavergti miško reginio, nutapė ne vieną stebuklingo grožio paveikslą.
      “Miškas ūžia, verkia, gaudžia”, - rašė poetai.
      Medžių kamienai primena arfos stygas, karūnuotos pušys šnabždasi, dejuoja, tiesiasi į dangų, kelia nuotaiką, išreiškia žmogaus būseną, išplėšia žmogų iš pilkos kasdienybės, nuramina nervus, apgaubia ramybe ir palaima.
      Čia graudoką simfoniją smuikuoja žaliaskarės eglės, didybę ošia ąžuolai, tyliai skamba berželiai, iš džiaugsmo šokinėja drebulės.
      Kiekvienas medis turi savo nebylią kalbą, kurių tonai susilieja į nepakartojamą ošimą - medžių amžinybės giesmę, raminančią žmogų, skatinančią dirbti, mylėti ir džiaugtis.
      Medis - būtinas mūsų krašto, mūsų peizažo elementas.
      Į mišką miškininkai eina kaip į kliniką, kad skausmą operuotų, kad žalia pušų palata ir samanų tyla sveikatą ir jėgas grąžintų.
      Žmogui miškas - tai gyvenimo šventovė, sielos altorius.
      Stovi miške ir nežinai, ar Tu danguj, ar rojuj…
      Kiekvienas miško plotelis gali duoti ne tik puikų peizažą, gerą energiją, šiltus prisiminimus, gydomąją galią, aromatą, garsus, deguonį, bet ir sulą, grybų, malkų, stulpų, lentų, baldų, popieriaus, knygas, audinius, šilką, gliukozę, pieštukus, acto rūgštį, pušų vargonų dainą, džiaugsmą, išsilavinimą, gyvenimo suvokimą.
      Tas suvokimas - didelė dovana.

      Kiek daug posmų parašyta apie pušelę, apie meilę gamtai.
      Tai - mieliausios melodijos.
      Ypač jos brangios tiems žmonėms, kurie sodina, augina, prižiūri ir puoselėja mišką, kurie mąsto, prieš kirsdami, ir sprendžia, ką kirsti, nes puikiai supranta, kad miško biografija ir ateitis ne plunksna, o kirviu rašoma, ir kad kiekvienu kirvio smūgiu Tu pasirašai ant žemės veido.



      Medis - vienas nuostabiausių Dievo dovanų, būtinas mūsų krašto elementas.
      Medį galima apkabinti, prie jo prisiglausti, savo vargelius jam išsipasakoti, pasisemti stiprybės, poetinės išminties.
      Buvo laikai, kai miškas slėpė pokario partizanus ir nuo Sibiro tremties besislapstančius.

      Tegul amžiais mūsų miškai traukia akį, žadina mintį, apdovanoja gėrybėmis ir grožiu.
      Medis visada buvo už mus stipresnis.
      Jis yra tvirtybės ir stiprumo simbolis.
      O žmogus visada glaudžiasi prie stipresnio, turinčio savo likimą, istoriją, glaudžiasi, kad nurimtų ir paklaustų savęs: “Ar pasakei pažįstamam gerą žodį? Ar pakankamai branginai, vertinai ir mylėjai?”



      Medžiai stipresni už žmones - medžiai miršta stovėdami.

      Skaityti komentarus