°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Antanina Strumilienė: Nekinta niekas

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: Antanina Strumilienė
      2023-03-13 19:00:00

      Nekinta niekas.
      "Pasakyk, ar šiandien Tu mane myli?"- garsiai klausė mergina troleibuse, švelniai glostydama savo palto sagą.

      Kažkas telefone tyliai jai atsakė ir ji ėmė kvatotis.
      "Vakar buvo vakar, o aš šiandien noriu tai žinoti".


      Priekyje stovėjusi moteris prasmingai atsiduso - jau metai, kaip ją paliko vyras ir laukti ji neturi jėgų.
      Ir nuo skruosto ji nubraukė ašarą: "Dieve, Dieve, kad taip Jis kada nors manęs būtų paklausęs"…
      Šalia stovėjo mažas berniukas, stipriai suspaudęs tėčio ranką:

      - Tėtuk, ar šiandien Tu mane myli?
      Tėvas staiga šyptelėjo ir stipriai jį apkabino.
      - Žinoma, myli, - tarė senutė, stovinti šalia, - ar matai, kaip į Tave žiūri. Juk Tu - jo kiekvienos dienos laimė. Nė neabejoki tuo, vaikeli.


      Vaiko veidą nušvietė šypsena. Ir jis paklausė:
      - O Jus kas nors myli?
      - Nežinau, aš gyvenu tuščiam kambary, viena, tikriausiai ten ir pasitiksiu savo mirties valandą. Turiu vaikų, anūkų, proanūkių, tik jie seniai mane pamiršo. Trobeibuse akimirkai įsiviešpatavo tyla.
      "Man svarbiausia, kad jie visi gyventų laimingai, kad būtų sveiki. Aš gyvenu, nieko nekaltindama, laukiu, gal kada nors - kartą per tris metus - paskambins, meldžiuosi už juos visus kiekvieną dieną. Jiems visada dega žiburys mano lange. Juk tai - labai svarbu. Juk taip svarbu, kai yra tas, kuris myli KASDIEN.
      - O manęs nėra už ką mylėti, - tarė šalia stovėjęs vyras, - aš kvailas, kaip avinas, nemokėjau laiku branginti laimės, ir dėl to, kad esu vienas, kaltas tik aš pats.
      - Tu ne avinas, - atsiliepė kažkas, - avinai paskambinti negali. O Tu bent kartą numerį jos surinkai? Ar pasakei, kad MYLI? Ar pasakei "ATLEISK?"


      Vyras atsiduso, mostelėjo ranka ir ėmė rinkti telefone numerį:
      - Sakyk, ar šiandien mane myli?
      - Myliu, kur kas labiau nei Tu galvoji…
      Jo akys pasruvo ašaromis:
      - Netinka vyrams verkti. Negražu. Bet jeigu Jūs žinotumėt, koks dabar aš laimingas. Kaip gera tai girdėti. Ir AČIŪ už tai tik Jums.
      - Sakyk, ar šiandien mane myli? - ėmė kažkam rašyti žinutę vaikinas su žalia striuke.
      O atsakymą jis perskaitė garsiai, kad visas troleibusas girdėtų: "Myliu. 24 valandas per parą."
      - Sūneli, o Tu? Ar nors truputį myli, - paklausė senukas jaunuolio, sėdinčio prie lango.
      - Myliu, Tėvuk, aš penkias paras dėl to ir važiavau, kad šalia Tavęs pabūčiau šią trumpą akimirką.
      Priminkite brangiems ir artimiems, kad mintimis ir širdimi šalia jų būsite, sušildykite juos tuo paprastu žodžiu:
      TAVE AŠ ŠIANDIEN MYLIU. Nežmoniškai sunku iš naujo mokytis tikėti ir mylėti.
      Nes žodžiai jau negydo, kaip kadais.
      Ir daug labiau jau laukiam ne stebuklo, ne preisaikų, ne meilės, o tik šilumos.
      Ir vistik… ar siaustų pūgos, ar trankytūs perkūnai, ar smogtų žaibai, ar užkluptų liūtys - nueikite į pasimatymą su mylimaisiais.
      Jeigu užpyktų tėvas, jeigu jis užtrenktų duris, net jei neįleistų, - vis tiek pas jį nueikit.


      Jeigu Jūs atsidursite komoje, liksite be sąmonės, net ir tada pas mylimuosius eikite, briskite, šliaužkite keliais…
      Nebent išnyktų Jūsų pėdsakai amžiams, nebent aušra jau kiltų be Jūsų, - tada tyliai ištarkite: "Aš išėjau… žinok, manęs tiesiog nėra…"
      Eina sunkaus, šalto pavasario dienos. Nelengva šiame gyvenime atrasti dienų prasmę, tylą, ramybę, tikėti laukimu, prisišaukti meilę…
      Laikas gyvenimo rožinį daugeliui jau baigia sukalbėti. Iki pabaigos - po dieną, po mėnesį lyg karoliukus verdamas metus į mūsų širdis ir delnus.
      Ne visos viltys išsipildė, dar ne visi darbai atlikti, dar norisi sulaukti naujos išsipildymo aušros, meilės ir tikros širdžių šilumos - lyg išganymo.
      Dar vis kalbame likimo Rožinį, melsdamiesi už tuos, kurių ilgisi širdis.
      O jeigu jos nėra? Gal kalti mes patys?
      Gal mes patys kadaise nužudėme meilę - keturiomis savo rankomis?
      Daužydami ją iš visų pusių, rungtyniaudami, kuris smogs jai stipriau?
      Ir visai nenorėjom girdėti, kai ji maldavo ir šnabždėjo: "Kokie Jūs kvailiai"…
      Tik dar stipresniais smūgiais jai atsakydavom.
      Mes daužėme meilę. Ir vieną dieną meilė mirė.
      Kodėl ji mūsų neapgavo, tiesiog apsimesdama mirusia?
      Nes meilė yra meilė - apsimesti ji nemoka.
      O ir mums pradžioje jos buvo nė kiek negaila.
      Mes žudėme meilę. Ir tik po jos laidotuvių, kai ašaros temdo akis, - supratom, kad tos pačios keturios rankos nuo dabar kasdien turės laistyt gėles ant jos kapo…

      Skaityti komentarus