Tikiu, kad daugelis iš mūsų sėsdamiesi prie Kūčių stalo neretai prisimename ir tuos, kurių jau nebėra... Dėl to dažniausiai ant vieno stalo kampo paliekame tuščią užverstą lėkštelę, kuri simbolizuoja, jog mes to žmogaus nepamiršome. Kūčių vakarienės metu mes suartėjame savo mintimis ir prisiminimais su tais, kurie išėję anapilin. Kalbant bendrą maldą tylumoje, o vėliau laužant kalėdaitį visi sėdintys prie stalo tarsi sujungiami nematomais saitais, kurie padeda suprasti, jog taip gera yra susėsti visiems kartu ir būti bendrystėje. Branginkim savo artimuosius, nes jie tokie yra vieninteliai ir nepakartojami...

Išaušus Šv. Kalėdų rytui visi aplink būna laimingi, šviesūs, tyromis sielomis skuba iš rytinių Kalėdinių Šv. Mišių į namus sėsti prie stalo ir pradėti skanius pusryčius. Susirinkę žmonės juokiasi, dalinasi savo patyrimais, stengiasi būti kuo linksmesni, tačiau labai dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmonės pradeda dejuoti ir dalintis savo skausmais: „Ech... Kaip man sunku... Niekas nesiseka ir viskas jau atsibodo. Darbe vadovas nežino, ko nori iš manęs ir labai dažnai aš jo nesuprantu, kolegos irgi ne patys geriausi, šeimoj irgi bėdos, nes vaikai nuolat pykstasi... O kur dar mokesčiai už butą ir tos Kalėdinės dovanos... Išvis, nesąmonė tos Kalėdos. Tuščias pinigų leidimas ir daugiau nieko. Žodžiu, vien problemos aplink.” Klausantis tokio žmogaus natūraliai jo paklausiu labai paprasto klausimo: ar Tu esi laimingas? Atsakymas dažniausiai būna vienodas: ,,naa... tai taip. Laimingas. Nu žiūrėk. Darbą turiu, šeimą turiu, žmona, vaikai, viskas aprūpinta.“ Tad kodėl skundiesi, kodėl aimanuoji, žmogau? Problemų gyvenime iš esmės nėra. Mes patys jas susikuriame ir sau įsiteikiame, kad turime krūvą sunkumų, nors iš tiesų esame laisvi elgtis ir gyventi taip, jog tų problemų nebūtų. Branginkim iššūkius, kurie mus verčia tobulėti ir keistis...

Gyvendami savo kasdienybėje mes kartais net nepastebime tų, kurie savo buvimu mūsų gyvenimus paverčia šviesiais ir spalvotais. Nebūtinai tai turi būti šeimos narys ar koks artimas žmogus. Kartais užtenka labai trumpo susitikimo, kad tą akimirką išgyventas įspūdis ilgam „įstrigtų” galvoje... O kartais tos trumpos patirtys gali apversti mūsų gyvenimus 360 laipsnių kampu. Branginkim akimirkas, jos yra neįkainojamos...

O dabar apie tai, kas išties yra svarbiausias dalykas gyvenime. Tai - tikėjimas stebuklu ir viltis, kad ateityje „viskas bus gerai”. Nepraraskime to vaikiško tikėjimo ir tyrumo, kuris suaugus ir susidūrus su realybe pamažu išblėsta... Kai išgirstu frazę „Nebūk naivus! Niekuo nepasitikėk! Stebuklų nėra, nebuvo ir nebus!”, tuomet noris to žmogaus paklausti „O kodėl gi ne? Kodėl reikia užspausti savyje tą tūnantį tyraširdį vaiką? Juk jis man padeda nepalūžti ir eiti pirmyn! Jis man duoda energijos ir jėgų veikti! O beje, kaip tavo vidinis vaikas gyvena? Ar išvis dar gyvena? Galbūt jau paseno, pavargo ir vos vos rusena tavyje?”

Leiskime sau būti atviriems Šv. Kalėdų dvasios prilietimui. Tegul ji parodo mums visiems tikėjimo stebuklu galią. Branginkim stebuklus ir tikėkim jais... Jie keičia gyvenimus...