1. Tikėjimas, kad partneris „pats supras“

Viena pavojingiausių iliuzijų santykiuose — tikėjimas, kad mylintis žmogus privalo viską numanyti:

• kas man svarbu,

• ko šiuo metu noriu,

• kodėl liūdžiu,

• nuo ko pavargau,

• ko laukiu,

• ko man trūksta.

Bet partneris nėra ekstrasensas. Kuo ilgiau neišsakai savo poreikių, tuo daugiau kaupiasi nuoskaudų.

2. Skirstymas į „aš“ ir „tu“ vietoj „mes“

Kiekviena drama santykiuose prasideda nuo vidinio nusistatymo:

• mano tiesa,

• mano nusivylimas,

• mano teisės,

• mano įvertinimas,

• mano skausmas.

Taip pora tampa dviem atskiromis salomis.

Sveiki santykiai remiasi klausimu: „Kaip mes kartu galime tai išspręsti?“

3. Lyginimas: su praeitimi, draugais, kaimynais, idealais

Lyginimas yra viena subtiliausių, bet skaudžiausių žaizdų:

• „Šito mano buvęs nedarydavo.“

• „Kiti vyrai žmonoms neša gėles.“

• „Mano draugės vyras uždirba daugiau.“

• „Pažiūrėk, kaip ji visada atrodo pasitempusi.“

Lyginamas žmogus jaučiasi nepakankamas, nuvertintas, nereikalingas. Niekas nežaloja taip, kaip nuolatinis priminimas, kad kažkas kažkur kažką daro geriau.

4. Meilės kalbų nesupratimas

Vienas myli darbais, kitas — žodžiais.
Vienam reikia prisilietimų, kitam — pagalbos.
Vienas rodo meilę saugodamas, kitas — kalbėdamas.

Ir kol du žmonės kalba skirtingomis meilės kalbomis, abu jaučiasi nelaimingi, nors abu stengiasi.

Kartais santykiuose tai vyksta taip: „Aš tau duodu tai, kas man svarbu, o tu vis tiek nejauti, kad myliu.“

Verta pasidomėti, o kada partneris jaučia, kad yra mylimas.

5. Savęs apleidimas

Kai žmogus apleidžia:

• savo emocinį gyvenimą,

• savo sveikatą,

• savo išvaizdą,

• savo ribas,

• savo svajones,

• savo energiją,

jis pamažu tampa šešėliu.

Tokiu atveju santykiai ima remtis nuovargiu.
O nuovargis — prastas pagrindas artumui.

Santykiai klesti, kai abu žmonės auga.

6. Tylios pretenzijos ir užspaustos emocijos

Užspausta emocija niekur nedingsta.
Ji kaupiasi.
Ir vieną dieną išsilieja:

• piktumu,

• sarkazmu,

• šaltumu,

• atitolimu,

• aštriu tonu,

• netikėta isterija dėl smulkmenos.

Tai nėra emocija dėl šiandienos.
Tai — dešimties neišspręstų vakarų skausmas.

7. Gyvenimas automatiškai, o ne sąmoningai

Poros ne iškart nustoja mylėti.
Jos pamažu nustoja matyti vienas kitą.

Kasdienybėje išnyksta:

• apkabinimai,

• švelnūs žodžiai,

• dėmesys,

• juokas,

• buvimas kartu ne dėl pareigos, o iš noro.

Tada santykiai tampa kaip įprotis — be sielos.

8. Laukimas, kad kitas išspręs tavo vidinius skaudulius

Daugelis partnerių nepastebimai įslysta į tikėjimą:

„Tu mane turi padaryti laimingu.“
„Tu turi gydyti mano žaizdas.“
„Tu turi numalšinti mano nerimą.“

Bet niekas negali užpildyti tuštumos, kuri yra mūsų pačių viduje.

Kai žmogus laukia, kol partneris taps jo „vaistu“, santykiai tampa priklausomybe — o ne sąjunga.

9. Vertinimo ir pagarbos stoka

Meilė be pagarbos gyvena trumpai.

Kai santykiuose atsiranda:

• menkinimas,

• pašaipa,

• kontrolė,

• žeminantys juokeliai,

• nurodinėjimas,

• kritika vietoj palaikymo,

širdis užsidaro.

Pagarba — tai ta dirva, kurioje auga artumas, pasitikėjimas ir meilė.

10. Tikėjimas, kad nieko daryti nereikia — „jei tai tikra meilė, ji išliks, kad ir kas vyktų“

Tikra meilė nereiškia, kad nereikia pastangų.
Ji reiškia, kad verta stengtis.

Santykiai yra kaip gyvas organizmas — jeigu jų nemaitini, jie silpsta.
Jeigu neprižiūri — apauga nuoskaudomis.
Jeigu neklausai — nustoja kalbėti.

Tylėjimas, abejingumas ir lūkesčiai — tai tikroji santykių mirtis.

Kaip pora gali pradėti sveikti?

1. Kalbėti atvirai — be kaltinimų.

Kalbėti apie jausmus, o ne apie partnerio „klaidas“.

2. Matyti žmogų, o ne savo projekcijas.

Klausyti. Pastebėti. Domėtis.

3. Duoti iš gausos, ne iš nuoskaudos.

Paklausti: „Ką galiu padaryti, kad tau būtų lengviau?“

4. Grįžti į švelnumą.

Santykiai gyja per švelnumą, o ne per tiesos sakymą.

5. Kurti saugią erdvę — be pašaipų, be menkinimo.

Ten, kur saugu, širdis atsiveria.