Savivertė – tai ne pasitikėjimas savimi ir ne išorinis drąsumas. Tai gilus, tylus žinojimas, kad esi vertas – be jokių „jei“, „kai“. Vertas meilės, pagarbos, gyvenimo vietos, klaidų ir naujų bandymų. Vertas ne dėl pasiekimų, išvaizdos ar kitų žmonių nuomonės, o todėl, kad esi.
Kaip susiformuoja žema savivertė?
Dauguma mūsų užaugome aplinkoje, kurioje meilė buvo sąlyginė. „Būsi geras – mylėsiu“, „jei mokysiesi gerai – būsi šaunuolis“, „mergaitės taip nesielgia“, „berniukai neverkia“... Tokie žodžiai, iš pažiūros nekalti, pasėjo gilią vidinę programą: kad norint būti vertam, reikia atitikti kažkieno lūkesčius.
Taip formuojasi vidinis vertintojas – balsas, kuris nuolat lygina, peikia, menkina, reikalauja dar daugiau. Dėl to suaugę žmonės dažnai gyvena laukimo būsenoje: laukia pagyrimo, pritarimo, kažkieno žodžio „tu gerai darai“. Jie bijo klysti, bijo būti atstumti, bijo pasakyti „ne“.
Kas slepiasi po žema saviverte
Žema savivertė – tai ne silpnumas. Tai neišgydyta vaikystės žaizda. Tai užspausta dalis savęs, kuri vis dar laukia, kad kažkas ją pamatys, priims ir leis būti tiesiog savimi.
Ir kol mes laukiame to iš kitų, tol nesame laisvi.
Kai žmogus neturi tvirtos vidinės atramos, jis tampa pažeidžiamas manipuliacijoms, kitų nuomonei, emociniams šantažams. Jis tarsi gyvena skolintame pasaulyje – priklausomas nuo išorės vertinimo.
Kaip stiprinti savivertę
Savivertė negrįžta per naktį. Ji atsikuria lėtai, per mažus, bet sąmoningus žingsnius.
Stebėk savo vidinį balsą. Kiek kartų per dieną save kritikuoji? Kiek kartų pasakai „kvaila“, „nesugebu“, „vėl nepavyko“? Šiuos žodžius pakeisk į „mokausi“, „bandau“, „dar ne viskas“.
Leisk sau būti netobulam. Tobulumas yra kaukė, o gyvas žmogus turi raukšlių, klaidų, nuovargio akimirkų. Tik taip jis tampa tikras.
Nustok lygintis su kitais. Kiekvieno kelias skirtingas. Tavo tempas tau pats geriausias tempas.
Ribok žmones, kurie nuolat menkina tai, ką darai ir kas esi. Net jei jie artimi. Kartais tylus atsitraukimas yra didesnė meilė sau nei ilgas aiškinimasis.
Daryk tai, kas tave stiprina. Kūryba, judėjimas, gamta, saviugda – viskas, kas padeda jausti gyvenimo pulsą, grąžina jėgą.
Ar įmanoma sustiprinti savivertę?
Taip. Bet tam reikia kantrybės ir sąmoningo pasirinkimo – kasdien. Savivertė auga iš kiekvieno „aš galiu“, iš kiekvieno karto, kai pasakai „ne“ tam, kas žeidžia, ir „taip“ tam, kas tikra.
Tai kelias į vidinę laisvę – kai pagyrimai malonūs, bet nebebūtini; kai klaidos nebeatrodo tragedija; kai žinai, kad esi vertas ne dėl to, ką darai, o dėl to, kad esi.
Skaityti komentarus