Mes visi turime potencialą

Be abejo, žmonės keičiasi. Jie bręsta, mokosi, atsisako senų įpročių, išsigydo žaizdas, pradeda kitaip matyti save ir santykius. Žmogus, kurį pažinojome prieš dešimt metų, šiandien gali būti visai kitoks.

Tačiau čia slypi viena problema – potencialas nėra pažadas.

Žmogus gali tapti atsakingesnis, bet gali ir netapti. Gali išmokti kalbėtis, bet gali visą gyvenimą vengti sunkių pokalbių. Gali pradėti rūpintis savo emocine sveikata, tačiau gali ir toliau kaltinti visus aplinkui. Vien tai, kad mes matome, kuo žmogus galėtų tapti, dar nereiškia, kad jis pats nori ten eiti.

Galbūt viena skaudžiausių santykių klaidų ir yra potencialą palaikyti tikrove.

Mes gyvename su tuo, kas galėtų būti, o kenčiame nuo to, kas yra.

Kodėl taip lengva pamatyti geriausią žmogaus versiją?

Įsimylėjimo pradžioje beveik visi šiek tiek idealizuojame. Matome tai, kas gražiausia, trūkumams randame paaiškinimų, o nežinomas vietas užpildome savo lūkesčiais. Tai natūralu – įsimylėjimas nėra pats objektyviausias žmogaus vertinimo instrumentas.

Tačiau kartais šis etapas nesibaigia net tada, kai tikrovė jau pateikia pakankamai informacijos.

Žmogus pažada ir nepadaro, o mes prisimename pažadą. Jis savaitę būna švelnus ir tris mėnesius šaltas, o mes laikomės tos savaitės. Po konflikto nuoširdžiai atsiprašo, todėl patikime, kad šį kartą tikrai viską suprato. Praeina laikas, situacija kartojasi, bet vėl atsiranda priežastis tikėti.

Taip santykyje pradeda gyventi du žmonės: realus ir mūsų galvoje sukurtas.

Ir kartais antrąjį mylime daug labiau.

„Aš žinau, koks jis yra iš tikrųjų“

Ši frazė skamba labai romantiškai. Ji tarsi sako: kiti mato tik jo elgesį, o aš matau giliau. Žinau jo širdį. Žinau, kiek daug jame gerumo. Žinau, kad po šiurkštumu slepiasi jautrumas, po abejingumu – baimė, o po uždarumu – žmogus, kuris tiesiog buvo per daug sužeistas.

Ir kartais tai tiesa.

Tačiau suprasti, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, nėra tas pats, kas privalėti su tuo gyventi.

Galime suprasti, kad žmogaus emocinis šaltumas kilo iš vaikystės, bet nuo to mums nepasidaro šilčiau. Galime suprasti jo baimę įsipareigoti, tačiau dėl to mūsų poreikis artumui neišnyksta. Galime žinoti, kodėl jis pyksta, meluoja, atsitraukia ar vengia atsakomybės, bet priežasties supratimas nepanaikina pasekmių.

Empatija kitam neturėtų reikšti nuolatinio savęs apleidimo.

Meilė kartais susimaišo su gelbėjimu

Ypač lengva įsimylėti potencialą žmonėms, kurie įpratę būti stiprūs, supratingi ir padedantys. Jie greitai pastebi ne tik tai, koks žmogus yra, bet ir tai, kuo jis galėtų tapti, jei tik kas nors juo patikėtų.

„Jam tiesiog niekas gyvenime neparodė tikros meilės.“

Ir tuomet gimsta labai graži, tačiau pavojinga misija: aš būsiu tas žmogus, kurio meilė jį pakeis.

Duosiu daugiau šilumos. Būsiu kantresnė. Nespausiu. Suprasiu. Palauksiu. Parodysiu, kad santykiai gali būti kitokie.

Kartais meilė iš tiesų padeda žmogui augti. Saugus santykis gali suteikti erdvės keistis, tačiau vienas žmogus negali atlikti vidinio darbo už kitą. Negalime kito žmogaus „išmylėti“ iš priklausomybės, neatsakomybės, emocinio nebrandumo ar nenoro keistis.

Meilė gali palaikyti pokytį. Ji negali jo atlikti.

Kodėl taip sunku paleisti?

Jeigu santykiuose jau praleidome daug metų, investavome meilę, laiką, energiją, galbūt sukūrėme šeimą, pripažinti, kad žmogus gali ir nepasikeisti, yra labai skaudu. Nes tada tenka gedėti ne tik santykių, kokie jie yra, bet ir santykių, kokie jie galėjo būti.

Kartais būtent pastaruosius paleisti sunkiausia.

Mes atsisveikiname ne tik su žmogumi, bet ir su visais „kada nors“. Kada nors jis supras. Kada nors pradės vertinti. Kada nors mūsų santykiai taps tokie, kokius visada įsivaizdavome.

Kuo daugiau į santykius investavome, tuo sunkiau sau pasakyti, kad galbūt investavome į pažadą, kuris niekada nebuvo duotas.

Todėl atsiranda dar vieneri metai. Dar viena galimybė. Dar vienas pokalbis.

Ir dar vienas „gal šį kartą“.

Žodžiai kalba apie potencialą, veiksmai – apie žmogų

Vienas paprasčiausių būdų sugrįžti į tikrovę – kuriam laikui nustoti klausytis pažadų ir pradėti stebėti pasikartojančius veiksmus.

Ne tai, ką žmogus sako po konflikto, o tai, kaip elgiasi po mėnesio. Ne tai, ką žada Naujųjų metų naktį, o ką daro eilinį antradienį. Ne tai, kaip gražiai kalba apie šeimą, o kiek realiai joje dalyvauja. Ne tai, kad sako norintis pasikeisti, o ar imasi konkrečių veiksmų.

Tikras pokytis paprastai nėra vienas įspūdingas pokalbis. Tai pasikartojantis naujas elgesys.

Žmogus gali nuoširdžiai norėti pasikeisti ir vis tiek nepasikeisti. Gali tikrai gailėtis ir vėl padaryti tą patį. Todėl santykiuose svarbus ne tik ketinimas, bet ir rezultatas.

Mes gyvename ne su kito žmogaus ketinimais. Gyvename su jo elgesio pasekmėmis.

O jeigu jis iš tiesų pasikeis?

Pasikeisdamas žmogus nebūtinai taps tuo, ko laukėme mes.

Tai dar viena nepatogi tiesa.

Jis gali tapti drąsesnis ir nuspręsti išeiti. Gali atrasti save ir suprasti, kad nori visai kitokio gyvenimo. Gali išmokti nustatyti ribas, kurios mums nepatiks. Tikras augimas nėra kito žmogaus pavertimas mūsų įsivaizduota geriausia jo versija.

Jeigu sakome „noriu, kad jis augtų“, bet iš tiesų turime labai konkretų vaizdą, koks jis turėtų tapti, galbūt kalbame ne apie jo augimą. Kalbame apie mūsų norą jį pakeisti.

Mylėti žmogų reiškia pripažinti ir jo teisę nebūti tokiam, kokio mums reikia.

O tada lieka mūsų pačių atsakomybė nuspręsti, ar su tokiu žmogumi mums pakeliui.

Pabandykite iš santykių išimti ateitį

Jeigu abejojate, ar gyvenate su žmogumi, ar su jo potencialu, galima sau užduoti vieną labai paprastą, bet nepatogų klausimą.

Įsivaizduokite, kad žmogus niekada nepasikeis.

Po penkerių metų jis bendraus taip pat. Jo santykis su pinigais bus toks pat. Jis taip pat reikš jausmus, spręs konfliktus, dalysis atsakomybe, rodys dėmesį, laikysis pažadų. Nieko blogiau, bet ir nieko geriau.

Ar vis tiek rinktumėtės šiuos santykius?

Šis klausimas nereiškia, kad žmogumi nereikia tikėti. Jis tik padeda atskirti meilę nuo projekto.

Jeigu atsakymas yra „taip“, tikriausiai mylime ne vien galimybę. Matome žmogų su jo trūkumais ir vis tiek sąmoningai renkamės būti kartu.

Jeigu atsakymas yra „ne, bet tikiuosi, kad jis pasikeis“, verta sustoti. Galbūt mūsų santykių pagrindas yra ne dabartis, o ateities pažadas, kurio kitas žmogus gal net nežino davęs.

Žmogus nėra renovacijos projektas

Santykiai nėra vieta, kurioje gauname žmogų „su potencialu“ ir po truputį rekonstruojame jį pagal savo poreikius. Kitas žmogus neprivalo tapti mūsų įsivaizduota jo versija vien todėl, kad matome, koks puikus jis galėtų būti.

Lygiai taip pat ir mes neprivalome visą gyvenimą laukti.

Galime mylėti žmogų ir kartu pripažinti, kad mums su juo per sunku. Galime suprasti jo žaizdas ir vis tiek nustatyti ribas. Galime matyti jo potencialą ir nuspręsti nebestatyti savo gyvenimo ant vilties, kad jis kada nors taps tikrove.

Kartais didžiausia meilė yra tikėti kitu.

O kartais didžiausia meilė sau – pagaliau pamatyti žmogų tokį, koks jis yra šiandien.

Ne tokį, koks buvo pradžioje. Ne tokį, kokį pažadėjo tapti. Ne tokį, kokį matome jo geriausiomis dienomis.

Tokį, koks jis yra dažniausiai.

Ir tuomet paklausti ne „ar jis kada nors pasikeis?“, o daug svarbesnio dalyko: „Jeigu nepasikeis – ar aš renkuosi šį žmogų ir šį gyvenimą?“

Nes tikėti kito žmogaus potencialu yra gražu. Tačiau savo gyvenimo nereikėtų paaukoti laukiant, kol potencialas vieną dieną nuspręs tapti tikrove.