Kito nusivylimas mums dažnai reiškia daugiau nei nusivylimą

Jeigu kito žmogaus liūdesys mums būtų tik jo liūdesys, pasakyti „ne“ tikriausiai būtų gerokai lengviau. Tačiau dažnai jo nusivylimą mūsų vidus išverčia visai kitaip: „Aš blogas“, „Aš savanaudis“, „Aš jį įskaudinau“, „Dabar jis ant manęs pyks“, „Gal jis manęs nebemylės“.

Todėl bijome ne tiek nuvilti kitą, kiek to, ką jo nusivylimas reikš mums.

Žmogaus nepasitenkinimas gali pažadinti labai seną baimę – būti atstumtam, kritikuojamam, paliktam ar nebemylimam. Ypač jeigu vaikystėje meilė ir pritarimas buvo susiję su tuo, ar buvome geri, paklusnūs, patogūs, gerai mokėmės, padėjome suaugusiesiems ir nekėlėme per daug problemų.

Vaikas greitai išmoksta, kaip išsaugoti ryšį. Jeigu už paklusnumą sulaukia šilumos, o už prieštaravimą – pykčio, tylos ar nusivylimo, prisitaikymas tampa saugia strategija. Tik problema ta, kad užaugę šią strategiją dažnai pasiimame kartu. Mums jau keturiasdešimt ar penkiasdešimt, tačiau kažkur viduje vis dar labai norisi būti „geru vaiku“.

Būti geram ar būti patogiam?

Daugelis žmonių nuoširdžiai didžiuojasi tuo, kad yra geri, paslaugūs ir supratingi. Ir tai nuostabios savybės. Problema atsiranda tada, kai gerumas tampa pareiga, o mūsų vertė pradeda priklausyti nuo to, kiek esame naudingi kitiems.

Tuomet sakome „taip“, nors viduje jaučiame „ne“. Išklausome, nors neturime jėgų. Paskoliname pinigų, nors patys dėl to patiriame sunkumų. Perimame svetimas pareigas. Sutinkame su planais, kurie mums netinka. Leidžiame artimiesiems peržengti ribas, nes nenorime jų skaudinti.

Iš šalies tai gali atrodyti kaip gerumas. Tačiau viduje pamažu kaupiasi nuovargis, pyktis ir kartėlis. Pradedame jaustis išnaudojami, nors dažnai patys daugybę kartų leidome save išnaudoti, nes bijojome pasakyti „ne“. Patogumas išlaiko ramybę aplink mus, bet kartais sukuria karą mūsų viduje.

Mes bandome valdyti tai, ką apie mus galvoja kiti

Norą nenuvilti galima pamatyti ir iš dar vienos pusės. Kartais jis slepia mūsų norą kontroliuoti kitų žmonių nuomonę apie mus. Norime, kad mus laikytų gerais. Patikimais. Dosniais. Supratingais. Atsakingais. Mylinčiais. Todėl stengiamės elgtis taip, kad šis mūsų paveikslas kitų akyse nesugriūtų. Bet tai labai varginantis darbas.

Kad ir kaip stengtumėmės, negalime kontroliuoti, kaip kitas žmogus interpretuos mūsų pasirinkimus. Vienam mūsų riba atrodys sveika, kitam – savanaudiška. Vienas supras, kodėl atsisakėme, kitas įsižeis. Vienas gerbs mūsų sprendimą, kitas pasakys: „Tu pasikeitei.“ Ir galbūt jis bus teisus. Galbūt mes iš tiesų pasikeitėme. Tiesiog nustojome būti tokie patogūs.

Kito žmogaus nusivylimas nereiškia, kad pasielgėme blogai

Tai viena sunkiausiai priimamų tiesų. Galime pasielgti visiškai teisingai savo atžvilgiu ir vis tiek kažką nuvilti.

Galime nuspręsti nevažiuoti į šeimos susitikimą, nes esame išsekę, o mama nusivils. Galime atsisakyti papildomo darbo, o vadovas liks nepatenkintas. Galime nebenorėti tęsti santykių su žmogumi, kuris vis dar mus myli. Galime pasirinkti kitą profesiją, nors tėvai visą gyvenimą įsivaizdavo mums kitokią ateitį.

Kito žmogaus jausmai yra tikri. Jis turi teisę liūdėti, pykti ar nusivilti. Tačiau jo jausmai savaime neįrodo mūsų kaltės. Tai, kad kažkam skauda dėl mūsų sprendimo, dar nereiškia, kad privalėjome priimti kitą sprendimą. Kartais brandus santykis reiškia gebėjimą išbūti šalia kito žmogaus nusivylimo ir nepulti tuoj pat jo taisyti savo sąskaita.

„Bet aš nenoriu būti savanaudis“

Žodis „savanaudis“ turi neįtikėtiną galią. Ypač žmonėms, kurie visą gyvenimą buvo mokomi pirmiausia galvoti apie kitus.

Tačiau rūpinimasis savimi ir savanaudiškumas nėra tas pats. Savanaudiškumas ignoruoja kitų poreikius. Sveika riba pripažįsta, kad kitų poreikiai egzistuoja, bet mūsų poreikiai taip pat turi teisę egzistuoti.

Galima mylėti mamą ir nevažiuoti pas ją kiekvieną savaitgalį. Galima būti geru darbuotoju ir neatsakinėti į darbo žinutes vidurnaktį. Galima mylėti partnerį ir nenorėti to paties, ko nori jis. Galima padėti draugui ir kartais pasakyti: „Šiandien negaliu.“ Meilė nėra nuolatinis savęs atidavimas. Jeigu santykis išlieka geras tik tol, kol vienas žmogus nuolat atsisako savęs, verta klausti ne apie jo gerumą, o apie patį santykį.

Kartais mes bijome ne konflikto, o pasekmių

Pasakyti „ne“ teoriškai labai paprasta. Praktikoje po jo gali sekti tyla, priekaištai, kaltinimai, šaltumas ar bandymas sukelti kaltę. Todėl žmogus, kuris metų metus vengė konfliktų, gali nuoširdžiai žinoti viską apie ribas ir vis tiek jų nenustatyti. Nes riba nėra sakinys. Riba yra pasirengimas išbūti tai, kas nutiks tą sakinį pasakius.

Jeigu pasakome „šiandien neatvažiuosiu“, bet po penkių minučių išgirdę nusivylusį balsą persigalvojame, mūsų riba buvo tik prašymas leisti mums turėti ribą. Tikroji riba prasideda tada, kai pripažįstame: kitam žmogui ji gali nepatikti. Ir vis tiek jos laikomės.

Kaltė nebūtinai reiškia, kad esame kalti

Kai pradedame elgtis kitaip nei esame įpratę, gali kilti labai stiprus kaltės jausmas. Tai dažnai išgąsdina. Atrodo, jeigu jaučiuosi kaltas, vadinasi, darau kažką blogo. Tačiau jausmas nėra teismo nuosprendis.

Kartais kaltę jaučiame tiesiog todėl, kad pažeidėme seną savo taisyklę. Jeigu trisdešimt metų gyvenome pagal principą „kitų poreikiai svarbiau už mano“, pirmasis „ne“ gali atrodyti beveik kaip nusikaltimas.

Tai nereiškia, kad elgiamės neteisingai. Galbūt tiesiog mokomės naujo elgesio. Svarbu atskirti: ar iš tiesų padariau žalą, pažeidžiau susitarimą, apgavau, pažeminau žmogų? O gal tiesiog nepadariau to, ko jis iš manęs tikėjosi? Tai nėra tas pats.

Leiskite žmonėms kartais jumis nusivilti

Ši mintis iš pradžių gali skambėti beveik žiauriai. Tačiau iš tiesų joje daug pagarbos kitam žmogui. Leisti kitam nusivilti reiškia tikėti, kad jis gali susitvarkyti su savo emocijomis. Kad mums nereikia kiekvieną kartą gelbėti jo nuo nepatogaus jausmo. Kad jo nusivylimas nėra katastrofa, kurią privalome kuo skubiau pašalinti.

Mama gali nusivilti, kad neatvažiuosime. Draugas gali būti nepatenkintas, kad šį kartą nepadėsime. Partneris gali nuliūsti, kad nenorime to paties. Vaikai taip pat gali pykti, kai negauna to, ko nori. Artumas nereiškia, kad niekada vienas kito nenuvilsime. Gal net priešingai – tikrame santykyje turėtų būti pakankamai vietos dviem skirtingiems žmonėms, kurių norai ne visada sutampa.

O ką daryti praktiškai?

Pradėti galima nuo mažų dalykų. Prieš automatiškai sakydami „taip“, duokite sau šiek tiek laiko. Vietoje įprasto „žinoma“ galima pasakyti: „Pagalvosiu ir atsakysiu.“ Ši maža pauzė leidžia išgirsti ne tik kito žmogaus norą, bet ir savo atsakymą.

Taip pat verta stebėti kūną. Kartais protas jau sako „taip“, o kūnas tuo metu susitraukia, įsitempia, pajuntame sunkumą ar norą pasitraukti. Tai nebūtinai reiškia, kad visada turime atsisakyti, tačiau verta paklausti savęs: jeigu nebijotume šio žmogaus nuvilti, ką pasirinktume?

Ir dar vienas svarbus pratimas – nustoti pernelyg daug aiškintis. Žmonės, kurie bijo nuvilti kitus, dažnai savo „ne“ apgaubia ilgais pasiteisinimais, tarsi teisme turėtų įrodyti teisę į savo sprendimą. Kartais užtenka: „Ačiū, bet šį kartą negalėsiu.“ Arba: „Man tai netinka.“ Kuo mažiau tikime turintys teisę rinktis, tuo ilgesnį paaiškinimą paprastai pateikiame.

Galbūt kažką nuvilti – neišvengiama

Jeigu gyvensime savo gyvenimą, anksčiau ar vėliau kažką nuvilsime. Tėvus, kurie mums buvo numatę kitokią ateitį. Partnerį, kuris norėjo kitokio sprendimo. Draugą, kuris tikėjosi mūsų pagalbos. Vadovą, kuris būtų mielai gavęs dar kelias mūsų gyvenimo valandas.

Vienintelis būdas niekada nenuvilti kitų – nuolat bandyti atitikti jų lūkesčius. Tačiau tuomet lieka žmogus, kurį nuviliame beveik kasdien. Save.

Galbūt brandos pradžia yra suprasti, kad mūsų užduotis nėra užtikrinti, jog visi aplinkui visada būtų mumis patenkinti. Mūsų užduotis – išmokti būti sąžiningiems, pagarbiems ir kartu ištikimiems sau. Kartais galėsime padėti. Kartais norėsime nusileisti. Kartais sąmoningai pasirinksime kito žmogaus poreikį, nes jis tą akimirką mums svarbesnis. Tačiau tai bus pasirinkimas, o ne baimės padiktuota pareiga.

Ir galbūt verta retkarčiais savęs paklausti: jeigu šį kartą turėčiau nuvilti vieną iš mūsų – kitą žmogų arba save – kodėl taip dažnai renkuosi nuvilti save?