°C
      2019 08 22 Ketvirtadienis

      Dvi kreivos plytos arba... kodėl nesidžiaugi savimi?

      Nuotrauka: Pixabay

      Autorius: Loreta Fokienė
      2019-01-06 12:00:00

      Kodėl tu matai dvi kreivas plytas, kai sienoje yra lygiai gražiai sudėtos kitos 998?

      Papasakosiu istoriją apie tai, kaip mes patys mintimis įsiveliame į savęs (ir kitų!) kaltinimus, priekaištus. Tuomet atrodo, kad viskas yra ne taip. Tačiau, ar tikrai? Ir kaip save iš tokios būsenos išvesti? Kaip pastebėti, kas yra gerai? Paskaitykite. 

      Ėjau dienai merkiantis baltai nuklotu taku. Net ir medžiai veikiau baltavo, nei pilkavo vakaro fone. Vedžiau pasivaikščioti savo liūdesį, beviltiškumą, neviltį. Tuos jausmus, kurie plūstelėjo ir jau nesileido uždaromi...

      Būna akimirkų, nepastebimai tampančių dienomis, kai... Kai atrodo, kad viską darau ne taip. Ir dirbu ne taip, ir elgiuosi ne taip, ir vaikus auginu ne taip, ir, regis, viską darau ne taip! Toks ryškus „ne taip” ruožas. Ir kuo labiau dairiausi, tuo daugiau mačiau tų „ne taip” akcentų. Et, verčiau pasivaikščiosiu. Ėjimas išbarsto slegiančius jausmus ir vėl lengviau. Lengviau tiek eiti, tiek valandas gyventi.

      Tą vakarą šalo ir vaikščioti ilgai nepavyko...

      Grįžau, atsiverčiau knygą ir... Pirma istorija buvo kaip tik tai, ko reikėjo labiau už baltą purų grožį. Ji buvo apie dvi kreivas plytas.

      Trumpai perpasakosiu. Budistų vienuolis pirmą kartą gavo mūryti sieną. Dėjo plytą prie plytos, stengėsi lygiai guldyti tūkstantį jam patikėtų molio gabalėlių. Ir suguldė! O tuomet apsižiūrėjo: nagi, dvi plytos sienoje kreivos! Vargeli... Nei sieną griauti, nei iš naujo statyti. Paliko. Ir kaskart, kai tekdavo priimti vienuolyne svečius, jam būdavo gėda. Dėl tų kreivų plytų. Kartą užsuko svečias. Vaikščiodamas jis ėmė girti sienos dailumą. Vienuolis sušuko: „Bet juk sienos plytos kreivos!” Į ką svečias atsakė: „Kodėl tu matai dvi kreivas plytas, kai sienoje yra lygiai gražiai sudėtos kitos 998?”

      Nuo tos dienos sienos statytojas savo kreivų plytų nematė. Tik gražiai išmūrytą sieną ir unikalų jos paveikslą.

      Užverčiau knygą plačiai šypsodamasi.  Juk ir aš gyvenu, matydama dvi savo kreivas plytas! О likusių puikiai sudėtų nė nepastebiu! Nužvelgiau istorijos eilutėmis savo dienas ir... Nušvito visos mano lygiosios 998-uonios!

      Dar kartą užvėriau namų duris. Buvo jau visai sutemę ir šalo net labiau nei prieš tai. O aš ėjau ir buvo lengva lengva. Kaip toms mažutėms tykioms snaigėms. Jos tobulos. Ir aš tuo metu buvau pati sau tobula. Savo tobulame gyvenime. Dvi kreivos plytos tik paryškino paveikslą!

      P.S. Jei parodytume bet kuriam žmogui baltą lapą su jame nupieštu juodu tašku, beveik visi, užklausti, ką mato, atsakytų:  Juodą tašką. O gal šiandien pastebėkime baltą lapą? Juodumo ten beveik ir nesimato. O mūsų dienų statinys turi ne dvi kreivas, bet net 998-ias lygias plytas! 

      Skaityti komentarus