Kartais gyvenime patiri nepaprastą meilę…
Gryną…
Netikėtai atėjusią, niekuo „neužsitarnautą“, tarsi iš niekur užgriuvusią su neįtikėtinu dosnumu…
Ir tu staiga supranti, kad viskas, kas buvo iki tol, nebuvo tavo…
Ne, tu to nenuvertini…
Tiesiog nusivelki kaip gražią suknelę, kuri ne tau pasiūta…
Ant kažko ji atrodys puikiai, o tau – ne, kad ir kaip bandytum pritaikyti…
Su meile tas pats…
Ji arba tavo, arba ne tavo…
Ir kartais gali gana ilgai būti santykiuose, galvodamas, kad taip ir turi būti…
Bet jei tau pasiseks ir sužinosi, KAIP gali būti iš tikrųjų – atgal grįžti jau nepavyks…
Meilė, kuri yra tavo, nėra dalijama „pagal talonus“…
Ji ne demonstravimui…
Ji ne tokia, kad tave šiek tiek prisileido ir „leido“ truputį mylėti…
Ji nereikalauja ilgų prisiderinimų ir pasiruošimo…
Ji lengva, o ne sunki…
Ji be įtampos sujungia vienas kitam tinkančias dėlionės dalis…
Ir tu supranti, kad nereikia skausmingai rinkti žodžių…
nereikia nuolat stebėti savo elgesio…
nereikia visą laiką spėlioti – teisinga ar neteisinga…
Tavo žmogus dovanoja tau svarbiausia – TAVE…
Štai kur skirtumas…
Meilė – tai ne nuosavybės teisė į kitą žmogų, o teisė į patį save…
Ir tas, kuris tave myli, pirmiausia nori, kad tu mylėtum save, o ne aukotumeisi dėl jo…
Tai neįkainojama…
Ir tai sukuria gražiausią abipusio mainų procesą tarp dviejų žmonių, kuriems tiesiog gera būti kartu…
Gera visur…
Taip, ši meilė taip pat neturi garantijų… išskyrus vieną – tas, kuris ją pažino, niekada nebesutiks su pakaitalais…
Skaityti komentarus