Priėję upę jie pamatė jauną moterį. Ji stovėjo ant kranto, nedrįsdama žengti į sraunią šalto vandenį srovę.

Ji pažvelgė į vienuolius ir tyliai tarė:
– Atsiprašau, ar galėtumėte man padėti pereiti į kitą pusę?

Jaunesnysis vienuolis sustingo. Jų taisyklės draudė liesti moterį.

Tačiau senasis vienuolis nieko nesakė. Jis ramiai priėjo, pakėlė moterį ant rankų, pernešė per upę ir atsargiai pastatė kitame krante.

Moteris nusilenkė ir nuėjo savo keliu. Vienuoliai tęsė kelionę.

Valanda praėjo. Dvi valandos.

Jaunesnysis vienuolis vis labiau nerimo. Galiausiai jis nebeištvėrė:
– Mokytojau! Jūs pažeidėte taisykles! Jūs palietėte moterį! Kaip jūs galėjote?

Senasis vienuolis ramiai pažvelgė į jį ir atsakė:
– Aš ją palikau prie upės prieš dvi valandas. Kodėl tu vis dar ją neši?

Mes dažnai nešiojamės dalykus, kurie jau seniai praeityje: įžeidimus, baimes, pyktį, kaltę. Situacija praeina, bet protas ją vis dar laiko.

Išmintis – tai gebėjimas paleisti ne tai, kas sunku rankoms, o tai, kas sunku mintims.

Išminties jums ir gražaus visiems šventinio savaitgalio!