Atėjo žiema – sniego privertė iki pilvo, atšiaurus šiaurės vėjas pjaustė orą lyg peilis. Vieną rytą bandoje kilo panika: artėjo vilkai. Visi elniai šoko bėgti. Echo pajuto – kojos klimpsta sniege, kvėpavimas sunkus, jėgų labai stinga. Jis suprato: ne žiema jį stabdo, o prieš tai buvęs jo paties tingėjimas.

Tą akimirką Echo priėmė sprendimą: iš paskutinių jėgų kovoti ir bėgti iki galo. Jis sukando dantis, ignoravo šaltį, skausmą ir baimę. Su kiekvienu šuoliu jautėsi silpnesnis, bet kartu su patyrusiais elniais vistik pavyko pabėgti.

Tai elniukui buvo gera pamoka. Nuo tos dienos Echo treniravosi kasdien – net per žvarbų vėją ar per pūgą. Po metų jis tapo greičiausiu visose bandoje.

Tuomet jauniausi bandos elniukai jo klausdavo:
– Kaip tu tapai toks greitas ir stiprus?
Echo jiems atsakydavo:
– Stipriu aš tapau ne tada, kai buvo lengva, o tada, kai buvo sunku įveikti savo paties tingėjimą.

Mes visi žinome, kas tikrosios pergalės prieš save gimsta ne komforte, o diskomforte.
Gražaus visiems nuostabaus seniai matytos tikros žiemos savaitgalio!